Skip to main content

Full text of "Athenaeum. II metai (1931), t. 2, nr. 2"

See other formats 


! Ephemelidės. Humanarum | Aiščiptinačun" hėoladiės A 
AP anipas) Facultatis in: Mia MEgni L asian 


Redaktorius: 
Proi. Dr. J. „Eretas“ 


; Sekrėtorius' ai AU 
DopPE aa ž 


4 
ji 


bana Vitaiio: Didžiojo Universiteto: 0 
Teclogijos- Filosofijos „Fakulteto. Lbschjča, Skyrius | 


. Metai a NIB aa 1I. „Tomas 
K. A p NA š. X aa ji Pale d NA ti 2 Ža » 1931 m. 2 
B 


iš Taa vi 15“ 
30 VAS L ATH Ė N A E I M 
Ni Lia Kalbos, literatūros ir istorijos žurnalas. | 0 
“Leidžia Vytauto : Didžiojo Universiteto Teologijos- Filosofijos Fakultėtas, 


peligios Prof. Dr. J. Eretas, sekretoriauja Doc. Dr. A. Salys. 
a Redakcijos adresas: Kaunas, Berediktinių g. '39.: 


“ ATHENAEUM est une publication semnestrielle de. la Factiltė aikaiianes 
„de Thėologie et-dė Philosophie 2 !'Universitė Vytautas Ie Grand 4 Kaunas 
„ĄLNNpI) Gonsaerėe a Vėtude des guestions plilologigues, Aniesblinė 2 
et historigues. 


"Das ATHENAEUM: wird: herausgegeben „von der“ Kalhislischėn tieolopisdki Šo 

.pAlosaptiseen Fakuliat der Universitūt „Vytautas des Grossen“ in Kaunas 
ak Es erscheint zweimal įahrlich und umfasst hauptsachlich Ė 

tad Ka Literaturwissėnsčhaft und Geschichte.: 

S LAA „Adrėsse: DA S 2 39, 


Z 


2 2 “Sommaire —ž Inhalt. | 


Tarvydas B Marija, Pečkauskaitė: ir jos kiai G An -145—108 
+ Marija Pečkauskaitė 'et son. oeuvre | š 
< 4 Marija Pečkauskaitė und ihr Schatien < 


„Mantvydas Pr, Tapyba ir Poezija «k 

„ Peinture et Paėsie sėlon le: Laokoon dė Les, 

Nu 12 „sing 

ra 228 „ Malerei ind Poesie PACK dėm Laokoon von 
K oLesiną k Vasa 


1a 


Ij ENA rašo Teologijos „Filosofijos F Fakūiliėto S paoičsktė ir Šiai B Ę 
„ Redakcijos kviestieji asmenys, pagal tam tikrą iš. anksto daromą susitarimą. 


A 155 "Ištisiems. rašiniams persispausdinti reikalinigas Redakcijos sutikimas. . 


.. Rašinių santraukos gali būti spausdinamos pilnai pažymėjus versmę. 


X „Žurnalas“ sukrautas: Šv. Kazi miero Draugijos Centriniame“ 
"Kn; ygyne, Kaune. | Gaunamas visuose 4 kaiyEIos Tarose. ir šiaip? 
„visuose „knygytuose reikalautinas, , SSRS Ai . t 


"KTV ATP 


Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 
Juozas Tarvydas, Plungė. 


Pereitais metais liepos 24 d. mirė Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ra- 
gana, stambi asmenybė, žymi mokslininkė pedagogė, aukštos kultūros me- 
nininkė, paskutinė senosios žemaičių kartos rašytoja moteris. (Čia mano 
minimus epitetus „stambi“, „žymi“, kiek aš žinau, pripažįsta jai visi mūsų 
visuomenės sluogsniai, bet tas pripažinimas dažniausiai yra apriorinis 1, nes 
pažinti Mariją Pečkauskaitę retas iš mūsų tepažino, ypač jos darbus, jos 
kūrybą. Teisingai ir pagrįstai bara už tai mūsų visuomenę p. Radzikauskas *, 
bet, iš kitos pusės, ir nelengva buvo ta mūsų aukštinamoji asmenybė pri- 
eiti, pažinti. 

Ne tik kad ji pati niekur ir niekuomet su savo geru nesipiršo, ne- 
siskelbė, bet dažnai ir geriausiems bičiuliams nepasisekdavo ką iš jos iš- 
gauti. Tokia ji buvo žemaitiškai užsidariusi gražiame savo sielos pasauly,. 
tokia krikščioniškai nusižeminusi ir kukli. 

Tą uždarumą ir kuklumą labai gerai charakterizuoja jos laiškas kan 
Tumui: 


Iš tikro. tamsta piauni be peilio! Mano prigimtis kęste nepakenčia 
viešumos... Toks jau „laukinumas“, nieko nepadarysi. Gal nebūtų tiek nema- 
lonu, kad būtų apie ką kalbėti. Žinau, kad pas mus daug reliatyvu; vis dėlto 
aš per mažai lūriu nuopelnų... 

Fologralijos pažadėti negalėjau, nes nuo maro meto nebesifotografavau 
ir neketinu, nes nemėgstu savo fizionomijos. 

Nereikia jokių žinių apie mano asmenį — tai mano vadinamajai „kūry- 
bai“ absoliučiai vis tiek. 

Visados esu savimi nepatenkinta, žinaus nieko neišmananti ir ne- 
įstengianti“, 


Yra čia, žinoma, dalis žemaitiško užsispyrimo, bet daug daugiau — be 
galo jautraus kuklumo. O iš tikrųjų ji ir labai daug išmanė ir daug įstengė 
padaryti per savo neilgoką amžių. 


Kaip nuo įmesto į vandeni akmens kad kyla bangos ir vis plaukia ir 
plaukia tolyn, kol priplauks vandens kraštą, taip ir nuo kiekvieno, kad ir men- 
kiausio žmogelio, Dievo įmeslo į gyvenimą, plaukia dvasios bangos tolyn, vis 
tolyn. Žmogus jau senai nugrimydo i amžinybę, kaip tas akmuo į dugną, o jo 
sujudintos bangos vis dar tebeplaukia ir plauks iki pasaulio pabaigos“. 


Taip pati M. Pečkauskaitė kalba apie kiekvieno žmogaus reikšmę. Ir 
«uo stambesnis asmuo, tuo, žinoma, ir jo sukeltos bangos didesnės, ga- 


1 Radzikauskas, Gaisai, 1930, 6. 
2 Ibid. 
3 Vaižgantas, Raštai, XIII, 155 s.; pabraukimai mano. J. T. 


p 4 Šatrijos Ragana, Raštai, V, 19 (toliau Šatrijos Raganos raštai cituojami vien 
aštai), 


146 . Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


lingesnės, patvaresnės ir reikšmingesnės. Tat ypač aišku besidairant po 
M. Pečkauskaitės darbo lauką, besigėrint jos surinktais vaisiais. Ji — stam- 
bus akmuo. Jos sukeltų bangų daug: didelių ir mažų. Ji per 35 metus 
rašė ir vertė grožinės literatūros ir pedagogikos veikalus, budino tautos 
sąmonę, guodė vargšus, slaugė ligonius, skiepijo jaunuomenėje religiją, 
dorovę ir žmoniškumą. 

Kai kurias jos sukeltųjų bangų mes jau beveik esame ir pamiršę (se- 
nesnieji raštai), o kai kurių smulkesnių bangelių gerai nesame dar nė pa- 
stebėję (visuomeninis veikimas). Aš manau, kad M. Pečkauskaitė ne tik 
kad nemirė, bet jos tikrasis gyvenimas mūsų tarpe tik dabar ir prasidės. 
Pavyzdžiui, jos mirtis pereitais metais didelio sąjūdžio Lietuvoj nesukėlė, 
tolimesnės visuomenės atstovų laidotuvėse nedaug tesimatė (kaltas čia ir 
tas jos uždarumas), bet dabar susidomėjimas ja kasdien auga. Kam yra 
tekę apsilankyti dabar Zidikuose, tas yra turėjęs progos konstatuoti, kad 
ten kiekvienas kampelis, kiekviena jos įminta pėda iškalbingiausiai byloja 
apie skaisčią, amžinai čią gyvuosiančią jos asmenybę. ; 

Net Židikų žydeliai, pamatę miestely nepažįstamą svečią inteligentą, 
tuoj pradeda jam pasakoti apie Pečkauskaitę, sumesdami tą svečią tik jos. 
reikalu čia atvažiavus. 

Mano rašinio (teesie tat minėtojo susidomėjimo mažas pavyzdėlis) 
uždavinys — apibrėžti bent kontūrines M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 
„gyvenimo ir kūrybos ribas, o ypač iškelti, grupuoti ir aiškinti jos vedaną- 
sias idėjas. 

Tas darbas dabartinėse aplinkybėse nėra lengvas: neturime po ranka 
nei visų jos raštų, nes daug jų yra išmėtytų įvairiuose laikraščiuose (kiti, 
be abejo, ir nespausdinti), nei reikiamos medžiagos jos biografijai, nes M. 
Pečkauskaitės archyvas tebėra Židikuose ir platesnėms studijoms dar ne- 
prieinamas. Bet jos kūrybos idėjų lobynas yra toks gausus, jos viso dar- 
bo armuo taip gilus, kad ir iš turimųjų šaltinių bus galima, tikiu, bendrą 
ir, kiek galima, tikresnį vaizdą nupiešti. 

Visų pirma svarbu perbėgti M. Pečkauskaitės gyvenimą. 


I. Biografija. 
1. Kilmė. 


Marija Pečkauskaitė gimė 1878 m. vasario 24 d. Medingėnuose, Tel- 
šių apskrityje. Jos tėvai — Žemaičių bajorai „Pečkauskai — Mohilevo 
gubernijos gudai, iš pradžių katalikai, paskui virtę pravoslavais..  Guduose 
Pečkauskų būta labai turtingų; jų ten turėta bent keliolika dvarų, tačiau 
per kažkuriuos politikos perversmus viskas pralaimėta, ir Marijos senelis 
Lietuvoje atsiradęs jau bežemis. Lietuvoje jam pasisekė -- jis vedė dukte- 
rį vieno didžiausių Lietuvos turtuolių Važinskų, turėjusių dvarų keliose guber- 
nijose, ne tik Žemaičiuose. Paskutinieji Važinskai tik dabar baigė mirti 
Iščiolnoje, Lydos apskrity. Tiesioginiai ir vienatiniai paveldėtojai jų „vymo- 
ročnych imienij“ yra Pečkauskai; bet lenkais išvirtę Važinskai nebeprisipa- 
žino giminės. esą sulietuvėjusiems Pečkauskams ir visus savo turtus užra- 
šė lenkų labdarybės įstaigoms. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 147 


Pečkauskas senelis iš Važinskų kraičio gavo nemažą Venių dvarą su 
palivarkais Pavandenės parapijoje“*. Labūnavą, vieną šitų palivarkų, pavel- 
dėjo Anupras Pečkauskas, Marijos Tėvas. Tokiu būdu M. Pečkauskaitė iš 
tėvo pusės yra gudų kilmės. 7 

Marijos motina, Stanislava Siukštaitė iš Medingėnų, buvo kilusi iš 
turtingų Žemaičių bajorų šeimos. Siukštos net savo herbe turi Žemaičių 
Mešką. Tad M. Pečkauskaitės tėvai buvo tautybės atžvilgiu lyg ir mišra 
šeima, tačiau abi gimines jungė ta pati lenkiška kultūra ir lenkų kalba. 
Pažiūros į lietuvius nebuvo vienodos. 


2. Laiko ir vietos fonas. 


XIX amžiaus pabaiga, kada gimė ir augo M. Pečkauskaitė, buvo lie- - 
tuvių tautiškojo sambrūzdžio (aušrininkų ir varpininkų) laikai. Sulenkėję 
Lietuvos bajorai, dar kartą išmėginę savo jėgas per paskutinį lenkmetį . 
1863 metais, vadovaujamą vaidmenį krašte pamažu turėjo užleisti iš liau- 
dies kilusiai lietuviškai inteligentijai (Daukantas, Valančius, Basanavičius), 
kuri ėmė formuotis panaikinus Lietuvoje baudžiavą (1861 m.). Viršūnės 
turėjo nusileisti žemumoms, nes svetimomis bacilomis užsikrėtusi galva 
nebetiko sveikam tautos kūnui vadžioti. Bet tauta ataugo iš apačios, iš 
kamieno, iš liaudies. Ir kada bundančią Lietuvą rusai barbariškai kryžiavo 
(spaudos kankiniai, Kražių skerdynės...), tos viršūnės isteriškai (ir, galima 
sakyt, mirties agonijoje) vis dar šūkalojo apie „litvomanijos“ pavojus net 
pačiai Lietuvai, katalikybei ir dar kam. Tuo, žinoma, stengėsi darbą truk- 
dyti. E) — 

Buvo, tiesa, ir išimčių, daugiausia Žemaičių krašte. Žemaičiai, tie 
užsidarėliai ir užsispyrėliai, visais mūsų istorijos laikais (nuo pat Mindau- 
go laikų) pasižymėjo patvariu savarankiškumu. Jie nenorėdavo ne tik sve- 
timų (pav., kryžiuočių), bet ir saviškių priklausyti. Dėl to jų savotiškumo 
ir dėl geograiiškų sąlygų lenkų įtaka į Žemaičius ne taip greit įsiskverbė. 
Bet ir prisiėmę lenkų kultūrą, Žemaičių bajorai dažnai pasilikdavo kaip bu- 
vę žemaičiai, net žemaičių kalbos neužmiršdavo. 

Užtenka čia paminėti XVI amžiaus, mūsų religinės literatūros pradžią 
Didžiojoj Lietuvoj (vysk. M. Giedraitis, M. Daukša...), XIX amžiaus pra- 
džią, kada Žemaičių bajorai (Poška, S'anevičia, Nezabitauskiai...), galima są- 
kyti, jau ištisą „žemaitiško liežuvio“ epochą sudarė. Toliau, Žemaičiai da- 
vė Lietuvai Daukantą, Valančių, Ivinskį, iš Žemaičių bajorų šeimų kilo di- 
džiosios ir lietuviškiausios mūsų rašytojos: Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir čia 
aprašomoji Satrijos Ragana. Nuo Vytauto iki mūsų laikų žemaičiams vis 
tekdavo tautos klaidos išpirkti. 

Imigravę Lietuvon Pečkauskai orientavosi į lietuvių pusę gal, iš dalies, 
ir dėl to, kad gudai, nors ir slavų kraujo, su lenkais niekados nesugyvena. 
„Tas jų (koroniažų J. T.) putlumas, tas jų noras visur pirmininkauti tie- 
siog nepakenčiamas“ “. Minėtasis sulenkėjusių Lietuvos bajorų nervingu- 
mas dėl „litvomanijos“ gudams atrodė arba nesveikas arba, tiesiog, juo- 


5 Vaižgantas, Raštai, XIII, 156 S. 
“ Satrijos Ragana, Sename Dvare, 60. 


148 Juozas Tarvydas: Marija Večkauskaitė ir jos kūryba. 


kingas reiškinys. Jau Marijos senolis su Valančiumi buvę geri bičiuliai, o 
jos pusbroliai dabar net tikri Lietuvos patriotai, valstybės kūrėjai 7. 


Tad, gal būt, Pečkauskų gudiškumas davė mums Mariją tikrą lietuvę, 
nes Šiukštos, jos motinos giminė, buvo ir šiandien tebėra lenkiško nusi- 
statymo, nors ir yra tikri žemaičiai. Bet Stanislava Siukštaitė, atėjusi į Peč- 
kauskų šeimą, ne tik prisitaikė prie jos tradicijų, bet dar ją pralenkė, net 
atvirai stodama lietuvių pusėn. 


Nesiliauju dėkojusi Dievui, kad davė man tokius tėvus.  Daugumas mūsų 
dvarininkų nekenčia „litvomanų“ ir yra labai priešingi lietuvių judėjimui. O 
mano tėveliai kad nors Žodi pasakytų prieš jį Mama gerai supranta to atbu- 
dimo visą naudą ir svarbumą, pripažista jam teises ir visur rodo savo palan- 
kuma. Tetušis neutralus: ne tik nekalba, kaip kiti, blogai apie lietuvių patrio- 
tus, bet turi jiems simpaltijos.* 


3. Auklėjimas. 


Kūdikystę Marija praleido savo tėviškėje, Labūnavo dvare, vėliau, nuo 
1887 metų, augo Užventy, nuomojamame kunigaikščio Druckio-Liubeckio 
dvare. Visą auklėjimą ir beveik visą mokslą gavo namie. Pirmieji ir ge- 
riausi auklėtojai buvo patys tėvai. Jau matėme demokratišką, tariant, lietu- 
višką abiejų Pečkauskų nusistatymą. Jų namuose nebuvo to bajoriško 
putlumo, tuščio manieringumo, pozavimo, tų fabrikuotų isterikų, to rafi- 
nuoto veidmainiavimo, visų tų neretai taip charakteringų mūsų bajorų šei- 
moms ypatybių. (Cia santykiai buvo šilti, širdingi, paremti meile ir autori- 
tetu. Motina stengdavosi saugoti vaikus nuo tokio bajoriško gyvenimo 
pavyzdžių, kurių buvo tiek ir tiek kaimynuose ar giminėse, bet nedrausda- 
vusi bičiuliautis net su kumiečių vaikais. Susieidami su žemesnio luomo 
vaikais, ponaičiai, žinoma, negalėjo išmokti etiketo taisyklių, bet čia jie pa- 
žindavo gyvenimo realybę ?, suprasdavo žmogų, per tuos skurdeivas atei- 
davo į juos tautos dvasia (pasakos, dainos...) ir lietuvių kalba. Marija iš 
pat mažens mokėjusi žemaitiškai ir be galo mėgdavusi liaudies pasakas ir 
dainas. 

Abu tėvai buvo tikrai geros širdies žmonės, duosnią ranka šelpdavo 
neturtingesnius: tėvas labiau iš patriarchališko „|Honoro“, o motina iš gry- 
niausios artimo meilės. Seame dvare yra gražus bičių teismas, kur Mari- 
jos tėvas (tikras atsitikimas), negalėdamas sutaikinti susiginčijusių kaimie- 
čių, nukentėjusiam duoda savo bites ir tuo būdų abu patenkina. Dėl to sa- 
vo gerumo jis dažnai būdavo kitų išnaudojamas, apgaunamas, ypač krau- 
tuvininkų. Buvo nepraktikas, ūkis nesisekė, 

„Marijos motina buvo beveik švenia, kantrybės ir savęs išsižadėjimo 
idealas, visados visiškai sutinkanti su Dievo valia — ir labai maldinga“ !V, 
Daktaras Bagdonas, buvęs jos skaudžių gyvenimo smūgių liudininku, rašo 

7 Vienas jų yra Šiaulių Apygardos Teismo narys. 

5 Raštai, VI, 45. 

p ? Juk kartais bajorai mokydavo savo vaikus, kad chamas — gyvulys, darbas — šlykš- 
ne. 
A 10 Vaižgantas, Raštai, XIII, 167 s. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 149 


Marijai laiške „pirmą kartą savo gyvenime matęs tikrą krikščionę ir su- 
pratęs, kas tai yra krikščionybė“. 

Tokių tėvų, ypač motinos auklėjama įtaka sąmoningai ir nesąmoningai 
skverbėsi į jaunų vaikų sielas. Marija iš pat mažens buvo motinos mokoma 
artimą mylėti, žmonėms gera daryti. Gražiai Sename dvare visa šeima ly- 
ginamą su jaukiu paukščių lizdeliu. Tų paukščiukų Pečkauskams buvo 
keturi: Marija, Sofija (dar tebegyvena Židikuose), Steponas ir Vincentas. 
Marija buvusi gerutė, prieplaiki ir, tur būt, dėl to visų labai mylima ir Ie- 
pinama, ypač tėvo. Ji iš savo pusės, kaip vyresnioji, iš mažo įprato rūpin- 
tis jaunesniaisiais, ypač broliukus neapsakomai mylėjusi. Su seserimi san- 
tykiai, rodosi, visą laiką buvo kiek šaltesni. 

Ko patys tėvai neapspėdavo, mokė samdytos bonos ir mokytojos, 
kurios Mariją pamokė kalbų: lenkų, rusų, vokiečių (viena bona buvo vo- 
kietė), prancūzų, ir muzikos. Greta kalbų ėjo, žinoma, ir kiti mokykliniai 
dalykai. Oficialine mokslo pradžia .laikomi 1885 m., kada atvyko iš Vilniaus 
pirmoji mokytoja, žinomo advokato Sumoroko sesuo, bet skaityti Marija 
jau mokėjo nuo penktų metų, nes be galo norėjo mokytis ir buvo labai 
gabi. 
Iki 1892 metų Marija buvo tiek pažengusi, kad tais metais visai len- 
gvai išlaikė egzaminus ir buvo priimta Petrapilyje į Šv. Kotrynos Gimna- 
zijos III klasę. Mokslas labai gerai sekėsi, bet drėgnas Petrapilio oras 
silpnai jos sveikatai buvo nepakeliamas (kaip Daukantui, kaip Vaičaičiui), 
ir dėl to po pusės metų vėl sugrįžo namo. Toliau vėl teko mokytis pri- 
vatiškai, dažnai pačiai vienai ir nebe taip sistematiškai kaip pirmiau. 

Nebebuvo ir laiko. Sugrįžus iš Petrapilio visus metus sirgo. P3- 
skui, pamačiusi, kad tėvams blogai eina su ūkiu, nutarė „darbuotis ir vel- 
tui duonos nevalgyti“, šokosi jiems padėti. Vik!utėj aprašytas pasavaičiui 
su sesute šeimininkavimas yra tikras faktas. Darbo buvo daug, o jėgos 
dar nedidelės. Norėdama ūkį paremti, 1896 metais lankė Varšuvoj bitinin- 
kystės kursus ir sugrįžus dvare įsteigė bityną (5 —- 6 kelmus). 

Per tą laiką Marija vis dėl to smarkiai ir įvairiopai brendo. Dvare 
visados buvo laikraščių ir knygų. Simpatingi lenkiški vaikų laikraštukai 
Wieczory rudzinne ir Przyjuciel deici sudarė bene pačią pirmąją jaunutės 
Marijos lektūrą. Vėliau nuolatiniai laikraščiai buvo Biesinda literac:a, Tyyod- 
nik 1liustrowuny ir rusų Niva. Bibliotekoj buvo pasaulinio garso autorių: 
Mickevičius, lenkų Sienkiewicz'ius, Ožeškienė, Prūsas, rusų Dostojevskis, 
Puškinas, Lermontovas, vokiečių Goethe, Schiller'is, R. Wagner'is, prancūzų 
Maeterlink'as, A. Daudet ir k. Taip skaityti mėgstančiai Marijai čia buvo 
iš ko pasirinkti sau dvasios maisto. Regis, Schillerio baladžių rinkinio 
viršelio antroje pusėje yra Marijos užrašas: Von meiner Leben Mamu 1594, 
kas rodo, kad tuo laiku šitos knygos buvo jos skaitomos. 

Ar ji tada domėjosi mokslu platesne prasme, sunku čia būtų tiesiog atsa- 
kyti, bet kiek galime Marijos vietoj imti Viktutę!!, matome ją sumaniai 
sprendžiant lengvesnes religines, tautines ir socialines problemas, matome 
ją jau išsimokslinusią. Su Povilu Višinskiu, pasižymėjusiu kovoj dėl spau- 
dos laisvės, ginčijasi ji dėl socializmo idėjų skleidimo tautoj. 


u Viktutė —ne autobiografija, bet autobiografiška. 


150 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Tuo laiku Užventyje nuolat pasitaikydavo mokytesnių svečių, susi- 
pratusių lietuvių (kun. Kaz. Bukantas, daktaras D. Bukantas, tas pats Vi- 
šinskis): vieni Marijai aiškino savo studijuojamus dalykus, kiti bundančios 
Lietuvos reikalus, treti padėdavo koncertuoti. Jos imuzikos (fortepionas) 
repertuare, regis, pirmoje vietoje sukosi Chopin'as ir Beethoven'as, paskui 
Liszt'as, Mozart'as, Mendelson'as.. Muziką labai mėgo ir buvo tikrai gabi 
muzikai; patekus į konservatoriją, gal būtų žymi pianistė išėjus. Bet šitas 
talentas paliko be procentų, tur būt, dėl šeimos ir ūkio reikalų.  Viktutėje 
randame tokį pasiaiškinimą: 


Norėjau, pabaigus pensiją, važiuoti į konservatoriją. Bet įvyko kitaip. 
Paskutiniais mano mokslo metais mano mintys staigiai pakrypo visiškai į antrą 
pusę, ir artistiška karjera išgaravo iš galvos. Atsitiko tai, mano nuomone, dė! 
dviejų priežasčių. Pirmiausia pamačiau, kad mano tėvų materiali padėtis yra 
gana bloga: dvaras užstatytas banke, reikalauja daug darbo ir pasišventimo, kad 
nekliūtų į rusų rankas... 

Antra priežastis lygiai svarbi. Štai pradėjau abejoti, ar verta apskritai 
paaukoti savo gyvenima muzikos menui. Ne, neverta! O neverta dėl to, kad 
yra daug naudingesnių užsiėmimų už muziką.  Neneigiu muzikos naudos ir 
reikalingumo, saugok Dieve! Negalėčiau to daryti, pati taip ją mėgdama. Nu- 
manau gerai, kiek naudos, kiek laimės atnešė žmonėms tokie, kaip Šopenas, 
Bethovenas ir daug kitų. Bet aš ne genijus — tai viena; 0 antra — nors ir 
mėgstu svajoti, lačiau vertesnės man realios mano darbo išdavos (10 s.). 


Buvo jau minėta, kad be bendrojo lavinimo, be muzikos Marija Už- 
ventyje plačiau susipažino su lietuvių reikalais, ir tai pirmiausia per Povilą 
Višinskį, kurio tėviškė netoliese buvo ir kuris per atostogas mokydavo jos 
broliuką Steponą. Pradžioj per Višinskį, o paskni, tur būt, kitais keliais 
nuolat gaudavo draudžiamųjų laikraščių ir šiaip knygelių, kurias godžiai 
pasislėpdama skaitė ir kartu uoliai mokėsi lietuviško rašto. 

„Maniau pirma, kad lietuviška kalba jokios gramatikos nei rašybos ne- 
turi; dabar jau žinau, kad ne taip yra. Mačiau net lietuviškus laikraščius pas 
p. Joną (P. Višinskį. J. T'.). Paėmiau į rankas — nesupratau nė žodžio. Gaila! 
Taip norėčiau išmokti lietuviškai, taip man ta kalba reikalinga!“ (Viktutė, 15). 


Tokiu būdu M. Pečkauskaitė išaugo čia visa moteris, buvo išsimoks- 
linusi, gabi skambintoja ir susipratusi lietuvė. Laiminga jaunystė! Bet 
tos geros dienos neilgai tetruko, 1898 metais mirė tėvas, palikdamas nu- 
gyventą ir praskolintą ūkį. Motina su Marija turėjo ūkį likviduoti ir keltis 
gyventi į Siaulius, kur Steponas mokėsi gimnazijoje, o Vincentas rengėsi į 
ją. Motina vertėsi laikydama mokinius, o Marija, save užmiršusi, uždar- 
biavo privatiškomis pamokomis ir kaip įmanydama šelpė brolius. Vienerius 
metus mokė vaikus pas p. Laucevičius Mūruose netoli Kuršėnų, o ketve- 
rius — pas p. Sakelius Pavandenyje. 

1900 m. mirė Marijos brolis Steponas (antras skaudus smūgis visai šei- 
mai), VII klasės rmuokinys, o 1902 m. kun. Bukantas pasikvietė jos motiną 
į šeimininkes Gryvon, kur buvo gavęs filiją. Dabar Marija galėjo vėl ir 
savimi rūpintis. 

Povilo Višinskio ir kitų gerų žmonių rūpesčiu, Marija gavo iš „Moti- 
nėlės“ (buvo tokia draugija aukštesnius mokslus einantiems šelpti) stipen- 


Juozas "Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 151 


diją ir 1905 metais išvyko studijuoti į Sveicariją. Vėliau dar gavo 
kiek pašalpos iš Amerikos Lietuvių Katalikų Federacijos. Šveicariją pasi- 
rinko dėl to, kad jau buvo girdėjusi apie jos kalnų stebuklingą grožį, 
nepaprastai sveiką orą ir gerus žmones. Zinomas, matyti, buvo jai ir 
Foerster'io vardas, nes iš karto nuvyko į Zūrich'ą, kur jis tada profesoriavo, 
ne kitur. Per tris semestrus Ziūrich'e ir vieną semestrą katalikiškame Fri- 
bourg'o universitete klausė Marija pedagogikos, filosofijos, psichologijos ir 
literatūros (vokiečių, prancūzų, italų) paskaitų. Be to, ji ėmė čia prancūzų 
kalbos konversacijos pamokas (A. Durand Zūrich'e, E. Henrard Fribourg'e), 
Zūriche išėjo Berliz'o mokyklos vokiečių kalbos kursus ir gavo tos mokyk- 
los pažymėjimą. Dirbo, vienu žodžiu, išsijuosus. 

Tie dveji Šveicarijoje pragyventi metai buvo labai reikšmingi jos gy- 
venime, nors diplomo iš ten ir neparsivežė. Graži, laisva kultūringa šalis, 
didingi amžino sniego Alpių kalnai, vingiuoti smaragdiniai ežerai, gyveni- 
mas dideliuose miestuose, kelionės ten ir atgal įvairiais maršrutais (per 
Lenkiją, Austriją, Cekoslovakiją, Vokietiją), lankomi meno muziejai, pagaliau 
kruopščios studijos — kiek tai įtakos jaunam, jautriam, akylam, jau išsi- 
lavinusiam žmogui! Daugiausia betgi reikšmės bus turėjusios Foerster'io 
ir Saitschik'o paskaitos. 

„Tuo laiku daugiausia klausytojų pritraukdavo du profesoriu: Forster ir 
Sailschik. Vienas į kitą nepanašūs, kaip diena į naktį. Bet tai buvo charak- 
terių, ne principų kentrastas, Jųdviejų pažiūros turėjo daug bendra. Abudu tvirtai 
tiki nemaria Žmogaus dvasios galia, abudu paskulinį tikslą mato išsivadavime dva- 
sios iš materijos vergijos, abudu gerbia religiją ir skelbia jos didelę reikšmę 
žmonių gyvenime. Bet būdais tai tikrai du ašigaliu. 

Fėrsteris — apaštalas, užgesusių sielų gaivintojas, paklydėlių vado- 
vas, nebaukštus ir nepapeikiamas riteris, gailestingumo ir meilės kupinas, at- 
jaučiąs menkiausio žmogaus sielą ir bijąs ją užgauti, pakeliąs mažiausią kir- 
minėlį nuo tako, kad jo nesumindžiotų.  Vadinome jį su drauge „mistras“. Iš 
tikrųjų, jis kaip lie senovės mistrai, kurie vedė paskui save žmonių būrius. 
Rodos, atsisėstumei pas įo kojas ir valandomis klausytumei jo įkvėptos, meile. 
trykštančios kalbos, o paskui eitumei, kur jis tave siųstų, darytumei, ką jis 
lieptų, nes žinai, kad visa, ko jis nori ir sako, yra gera ir teisinga. Daug esu 
girdėjus jo gyvų žodžių, esu skaičius beveik visus jo raštus — ir kad kame nors 
koks paniekinimas savo priešų, pikta ironija ar skaudi pajuoka. Visur begalinis 
svetimų nuomonių gerbimas, visur kažkoks tiesiog genialus svetimos sielos at- 
jautimas, neapsakoma meilė, aukščiausias mandagumas... 

Profesorius Zaičikas tai įkūnytoji ironija. Filosofas estetas, 
Rusijos žydas, Ket jau seniai krikščionis, kaip ir Forsteris, tuomet pačiame stip- 
rume vyras, brunetas. šiek liek žydiškas veido brėžiais — atrodė man kartais 
panašus į Satirą. Puikus kalbėtojas, tiesiog scenos artistas. Jo mimika, gestai, 
intonacija taip surišta su kiekvienu žodžiu, kad sudaro visišką vienybę. Jo 
lekcijos, užrašytos, nustoja pusės savo vertės.  Žibančios paradoksais, origi- 
naliais palyginimais, pagražintos sąmoju, darė jos improvizacijos įspūdžio. Rodės, 
tiek jo galvoje minčių, kurios pažios, gražiausiais žodžiais pasipuošusios, veržte 
veržias iš jo lūpų, kad jis nespėja jų nei ištarti nei sugaudyti... 

Skaitė jis įvairiomis, laisvais parinktomis temomis: apie vokiečių roman- 
tikus, apie Wagneri, apie Goethės Faustą Bet tema tai jam tik kanva, ant 


152 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


kurios jis siuva įvairių įvairiausią savo minčių raštą. Tas raštas žiba auksti, 
marguliuoja vaivorykštės spalvomis, krangiausiais akmenėliais jis siuvamas. Iš- 
imk, kokį nori, žiūrėk ir gėrėkis... 

Jis ir Fė6rsteris visados turėjo tiek daug klausytojų, kad jie vos tesutilp- 
davo didžiausioje auditorijoje. Reikėjo į jųdviejų lekcijas bėgti kuo anksčiau- 
siai, nes paskui tekdavo stovėti. Nežiūrint to, juodu turėjo studentų tarpe 
daug priešų. Forsterio nekentė už Katalikų Bažnyčios aukštinimą.  Zaičiko 
ypač už niekinimą mokslo ir išjuokimą partijų, o abudu, man rodos, labiausiai. 
už tai, kad juodu religiją statė viršum viso ko. 

Man gi. jųdviejų lekcijos tiekė visados tokio gėrio, kurs retai žmogaus 
tepatiriamas šioje žemėje.  Jųdviejų iškilimas viršum visų dienos obalsių ir va- 
landos dievaičių, jųdviejų ilgėjimos to, kas amžina, kas nekinta ir nepraeina, — 
gražiausia harmonija atsiliepdavo mano sieloje, pilnoje tokio pat ilgesio. Buvo- 
juodu, lyg adari langai pro kuriuos eina tyras Alpių oras, plaukiąs tiesiog nuo 
baltų viršūnių ir gaivinas siela, užtroškusią materializmo atmosferoje“'1?, 


Sitaip charakterizuodama minimuosius profesorius, M. Pečkauskaitė 
gana ryškiai pavaizduoja ir tą įtaką, kurios iš jų patyrė, ir net savo pačios 
dvasinę konsteliaciją tuo metu. Sveicarijoje užsigrūdimo jos prigimtas reli- 
gingumas ir dorovingumas, išsidirbo platus krikščioniškas universališkumas, 
žymiai papilnėjo mokslo žinynas, susiformavo jau anksčiau pasireiškęs gilus. 
grožio jausmas, nusiteikimas darbui ir kūrybai. Įdomus yra dalykas, kaip 
ji lengvai praeidavo pro tuos pavojus, kurių taip daug sutinka jaunas žmo- 
gus dideliuose miestuose ir kelionėse ir kyriems taip lengvai pasiduoda 
lietuvis svetur, 

Kad ji ilgiau nebestudijavo, bus vėl nusvėrę šeimos reikalai, ta skru- 
pulinga jos savimarša ir taip pat lėšų stoka. Bet, šiaip ar taip, ji jau bu- 
vo pakankamai daug pasiekusi, daug, kaip gebėdavo sakyti, pasiskolinusi, 
tad dabar jau skubėjo visa tai kitiems dalyti, norėdama darbu išpirkti savo. 
luomo nuodėmes, skubėjo vykdyti savo gyvenimo programos: „beveliju 
išmokius nors keletą žmonių rašyti ir skaityti, nors keliems palengvinus 
sunkų gyvenimą“.!8 


4. Pedagoginis ir visuomeninis darbas. 


1907 metais sugrįžo M. Pečkauskaitė iš Šveicarijos. Vadinasi, pasi- 
baigė mokymosi laikas, prasidėjo pats gyvenimas ir darbas. Nors, tiksliau 
kalbant, iš vienos pusės, ji jau buvo pasižymėjusi literatė !iktutės autorė, o 
iš kitos — studijos nėra pabaigiar1as dalykas, nes žmogus mokaisi per 
visą gyvenimą. Ir M. Pečkauskaitė per visą savo gyvenimą studijavo Foer- 
ster'į, turėdama, regis, artimus santykius su juo pačiu. Jos bibliotekoje 
yra, rodos, visi Foerster'io veikalai, prenumeravo ir jo organą Jie Zeit. 
Studijavo rusų Solovjovą, prancūzų Taine'ą ir daug kitų; dar po karo važi- 
nėjo užsieniuose, lankė muzėjus (Rafaelio Sikstinė Madona Drezden'e). Bet 
tai jau nebe mokykla, tai pats gyvenimas, mokslininko ar menininko sielos 
maistas, kasdieninė duona. 

12 Raštai, VI, 2'4 ss. 
15 Raštai, VI, 11 s. 


| 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 7153. 


Tiesa, 1907 metais, kun. Miliuko, keliais metais už ją anksčiau studi- 
javusio, tame pačiame Sveicarijos Fribour'ge, raginama, įsteigė Vilniuje 
knygyną, kuriame pardavinėjo daugiausia Amerikoje išleistas lietuviškas 
knygas. Biznio ji nemėgo, o gal ir nesugebėjo vesti. Todėl visus kny- 
gyno reikalus tvarkyti pavedė savo seseriai Sofijai, o pati, tarpais gyven- 
dama Vilniuje, šį tą rašinėdama į laikraščius, tarpais nuvažiuodama į Šau- 
kotą (netoli Radviliškio) pas motiną, kuri čia su kun. Bukantu buvo persi- 
kėlusi, rengėsi laikyti egzaminus „namų mokytojos“ cenzui įsigyti. Šitas 
cenzas buvo daugiau kaip brandos atestatas, nes teikė teisę direktoriauti 
vidurinėse mokyklose. Tuos egzaminus Marija išlaikė prie Pirmosios Gim- 
nazijos Vilniuje, regis, 1909 metais ir gavo atitinkamą pažymėjimą. Ir šito 
rengimosi aš nebespraudžiau į mokymosi ir auklėjimosi ribas, nes tai, ma- 
no manymu, paprastas praktikos reikalas: įsigyti oficialų pažymėjimą, kuris 
duotų teisės dirbti mokykloje. 

Jau Užventyje matėme Mariją besirūpinančią ūkio reikalais, bet, reikia 
tiesą pasakyti, jie niekuomet nebuvo jai arti širdi s: dirbo pareigos skatina- 
ma. Mėgiamiausias jos darbas ir didžiausias džiaugsmas -— mokyti. Tame 
pačiame Užvenčio dvare susirasdavo, susikviesdavo vaikų krūvelę ir atspė- 
jamu laiku imdavo juos mokyti. Cia mokė ir savo jaunesnįjį brolį Vincu- 
ką. Kibdavo kartais ir į suaugusiuosius (vežėjas Stanislovas Viktutėje), bet 
čia, žinoma, dirva buvo kietesnė. 

Toliau ji įsigijo daug praktikos ir patyrimo per 6 metus mokydama 
privatiškai po dvarus ir dar pirmiau Siauliuose. Tai aiškėja kad ir iš Vin- 
co Stomo, kurį ji tuo laiku rašė. Iš jo matyti, kad mokydama dvaruose 


“ji susidurdavo ir su liaudimi. Tik, deja, šitam laikotarpiui  charakterizuoti 


trūksta duomenų. Be abejo ir Foerster'is jai nebūtų buvęs taip supran- 
tamas ir taip įdomus, jei pati nebūtų buvus šitos patyrimo mokyklos 
išėjus. i 
Tikrai į savo stichiją Marija pateko 1909 metais, kada Ziburio drau- 
gija pakvietė ją Marijampolės mergaičių progimnazijon. Tada ji likvidavo 
savo knygyną Vilniuje ir visa atsidavė pedagogikos darbui. Dėstė ji lietu- 
vių kalbą ir rūpinosi mergaičių auklėjimu — darbo dirva labai plati. Rem- 
damasi savo ir Foersterio patyrimu, auklėjimo darbui buvo labai plačiai 
užsimojusi. Bendrabutyje jau veikia tam tikra mokinių savivaldybė. Rei- 
kiamai parengtos auklėjamomis paskaitomis - pasikalbėjimais, mažutės mo- 
kinės jau daro drauge su auklėtojomis susirinkimėlius, kuriuose pačios 
nusistato sau elgimosi taisykles (8 punktai) bendrabutyje ir klasėse. Yra 
įdomus protokolas, kur pačios mokinės susirinkime prieina išvadą, kad 
šnibždėjimas atsakinėjančiam yra tikrai kenksmingas dalykas. 

Kiekviena klasė išsirenka savo viršininkę, kuri žiūri, kad statutas 
būtų vykdomas, ir kuriai suteikiamos platokos teisės: kartais tos viršininkės 
galėdavo net bausmę skirti už tam tikrus nusikaltimus, bet šiaip bausmes 
nuskirdavo vieši teismo (pačių mokinių) posėdžiai. Pavyzdžiui, kartą tei- 
siamos kelios mokinės už kalbėjimąsi per pamokas, kitos už tvarkos ardy- 
mą, už nešvarumą. Pagal nusikaltimo didumą ir bausmės pritaikomos: 
per visą dieną nė viena draugė neturi kalbėtis su nusikaltėle; savaitę sėdė- 
ti ir pamokas rengti atskirai nuo kitų draugių; savaitę iš eilės dęžuruo- 
tir tt 


154 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Kiekvienoj klasėj atskirai turėdavo Marija visą eilę auklėjamų pasikal- 
bėjimų. Foerster'io Jaunuomenės auklėjimas čia jai turėjo tiesiog evangeliš: 
kos reikšmės. Paimdavo iš jo mažą pavyzdėlį (Mažmožių galia, Dvasin- 
gos rankos, Ezavo istorija), pritaikydavo savo reikalui ir gyvai pateikdavo 
mergaitėms. Prie Foerster'io pavyzdžio vis pridėdavo dar savo pavyzdžių, 
kartais ir visą temą savo paimdavo (Dėl rusų kalbos, Tėvynė ir kit.) 

Visą šitą medžiagą surinkę, turėtume puikių domenų jos dorinimo peda- 
gogikai charakterizuoti. Mokinės, regis, ne visos buvo patenkintos, nes 
geroji jų auklėtoja buvusi kartu ir griežta. Tai kai kurioms lepūnėlėms, 
žinoma, nepatikdavo. Bet daugeliui ji padarė labai didelę įtaką. Štai p. 
Kripaitienė, siųsdama jai savo Scenos Vuizdtelius, rašo: „Teikiu šį savo 
pirmąjį darbelį mokytojai Marijai Pečkauskaitei, giliausiai mano širdin įstri- 
gusiai, dėkodama, kad ji mane pamokė ne vien rašyti, bet ir įpratino iš 
rašto gyvus vainikėlius pinti ir jais artimą mylėti“. Dėkinga auklėti- 
nė Petronėlė Miknevičiūtė — Kripaitienė.“ Dr. T. Gražytė savo disertaci- 
joje Marie Pečkauskaitė et la renassance nationale lituunienne deda vienos 
jos mokinės laiško ištrauką: 

„Ji vaikščiojo mūsų tarpe, kaip saulės spindulėlis, kiekvienam suteikda- 
ma savo vidujinės šilimos, šviesos ir visada džiaugsmo. Visi ją labai mylėjom 
ir branginom. Tik dabar, gyvenima pažinus, aš įvertinu, kokį turtą turėjom 
jos asmeny. "Tokios mokytojos yra labai retos“!5, 


Gerai sugyveno ir teigiamą įtaką darė M. Pečkauskaitė net savo ko- 
legėms ir kolegams mokykloje. P. J. Tumėnienė Naujojo; Vaidilutėj rašo 
„Atsimenu, kokie jaukūs būdavo tie ilgi žiemos vakarai, kai, sėdėdamos 
prie stalo, belaisydamos sąsiuvinius, mes kalbėjomės apie savo auklėtines, apie 
jų ydas ir! dorą, apie sėkmingiaušius mokymo metodus, kurie palengvintų mūsų 
jaunuomenės sunkų lavinimosi darbą. Iš tikrųjų, aš, kaip dar jauna mokytoja, 

daug tuomet išmokau iš M. Pečkauskaitės pedagogikos srity“!6, 


Marijampolėje tada buvo rengiami vieši vakarai, kurių pelnas buvo 
skiriamas progimnazijai palaikyti. Tuose vakaruose M. Pečkauskaitė kar- 
tais ir programoje dalyvaudavo, nes jos skambinimas ir čia jau buvo mė- 
giamas. Be to, tuo laiku M. Pečkauskaitė ir spaudoje kėlė auklėjimo ir 
mokymo klausimo. Iš/tyje rašė „Apie auklėtnamius“, kur, polemizuodama 
su p. Ciurlioniene, gynė savo foersterišką mergaičių auklėjimo sistemą; 
apie „Amerikos mokyklų savivaldybes“. Saltinyje rašė „kelis žodžius į tėvus“, 
kur akivaizdžiai nurodinėjo jiems būtiną reikalą mokyti ir auklėti savo 
vaikus. Beveik per visus 1908 metus gražiai populiarino Viltyje Foerster'io 
„Auklėjimo mokslą“. 

Silpna M. Pečkauskaitės sveikata ir gyvenimo smūgiai (1910 mirė 
antrasis ir paskutinis brolis Vincentas, agronomijos studentas Vienybės ir 
Šaltinio bendradarbis, kurį Marija buvo ir auklėjus ir mokius) trukdė jai 
sistematiškai ir be pertrūkio tą platų ir sunkų auklėjimo darbą varyti. Po 
brolio Vincento mirties ji taip įsirgus, kad pusmetį negalėjusi dirbti moky- 


14 Mano pabraukta. J. T. 
15 Naujoji Vaidilutė, 1930, 10. 
16 Ibid. 


| 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 155 


kloje. Pagaliau baisusis karas 1915 metais ir pačią mokyklą išvijo Rusijon 
(į Tambovą ir t. t.). 

Didysis karas pradžioje atrodė tokia baisi, tokia visuotinė nelaimė, 
kad daugeliui jis pasivaizdavo, kaip besiartinąs pasaulio galas." Ir Marija, 
prisiminus tebegyvus saviškius, nenusekė paskui savo mokyklą ir taip 
mylimas auklėtines į ištrėmimą, bet, rizikuodama gyvybe, perėjo frontą (per 
Rygą, per Mintaują) ir vargais negalais pasiekė Židikus (Mažeikių aps.), 
kur pas kun. Bukantą tuo 'aiku gyveno pasiligojusi jos motina ir sesutė | 
Sofija. Iš čia trumpą laiką buvo su motina išsikėlusi į kaimą. 

Kiek apsipratusi ir tam okupacijos chaose M. Pečkauskaitė griebėsi 
auklėjimo darbo: surinko apie 30 vaikų ir įsteigė jiems slaptą pradžios 
mokyklą Židikuose. Vokiečių žandarai apsigyveno klebonijoje ir mokyklos 
nebuvo galima paslėpti Darbas buvo trukdomas, tik kiek vėliau Marija 
išrūpino tai mokyklai leidimą ir ją įstatė į normalias vėžes. 

Vėliau, net Lietuvai atsistačius, M. Pečkauskaitė į mokyklą nebegrįžo, 
nors ir buvo iš visų pusių kviečiama — trūko jėgų ir sveikatos. Bet auk- 
lėjimo darbą ir toliau varė čia per organizacijas, čia per spaudą. 

Lietuvių visuomenės reikalais rūpintis pradėjo Marija dar jauna, Už- 
ventyje tcbebūdama. 1900 metais, mokydama vaikus Mūruose, jau išmoks- 
ta pašto varpelio bijoti: rūsų žandarai daro jos kambarėlyje kratą, bet 
pavojingi dalykai buvo paslėpti. Paskui ji pati labai gražiai aprašo savo 
pirmąjį vizitą kun. Tumui, „didžių didžiausiam patriotui, baisiajam litvoma- 
nui, apie kurį buvo pasakojamos legendos Žemaičių dvaruose“. „Ir tuo- 
met prasidėjo vienintėlė pasaulyje, įdomių įdomiausia šneka: kas spausdi- 
nama, kas rašoma, kaip eina knygų platinimas, kokių yra sumanymų, kaip 
stovi spaudos atgavimo reikalas, kuo aš galiu būti naudinga. Brangiausi, 
artimiausi klausimai, už kuriuos įdomesnio nebuvo man tuomet nieko.“ 18 
Tai buvo 1901 metais. 

Šveicarijoje, bent Fribourg'e lietuviai darydavo savo susirinkimus, ku- 
riuose dalyvaudavo ir M. Pečkauskaitė. Sugrįžus į Vilnių ir vėliau Mari- 
jampolėje atspėdama rūpinosi ir viešaisiais lietuvių reikalais. Tačiau tikrai 
platų visuomeninį ir organizacinį darbą pradėjo ir giliausią vagą iki 
mirties išvarė Židikuose. 

Dar okupacijos laikais suorganizavo slaptą lietuvių jaunimo draugijė- 
lę, Rūlų Vainikėlį Buvo tos draugijos pirmininkė, darė slaptus susirinki- 
mus, dalijo jaunimui knygas, skaitė paskaitas. Vėliau, kun. Bukanto pade- 
dama, įsteigė šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių, kuris paskutiniu 
metu net trijuose namuose laikė ir tebelaiko pavargėlius. Jos rūpesčiu 
įsteigta Židikuose ambulatorija, kur vieną karta savaitėje neturtingi ligoniai 
yra veltui gydytojo apžiūrimi ir aprūpinami vaistais. Ar tai pasiekt ir dido- 
kiems mūsų miestams! 

Ir lėšas šitam labdaringam darbui turėdavo pati susirasti: rengdavo dide- 
les loterijas, rinkdavo aukas, mokėdavo į tą darbą įtraukti kitus. Kartais su tais 
reikalais ir Kauną pasiekdavo.!? Progai pasitaikius, kun. Bukanto remiama, 


17 M. Pečkauskaitė buvo ir testamentą pasirašius. 

15 Raštai, V, 146 ss. 

19 A. Tumėnienė rašo: „Jos man rašyti laiškai visuomet būdavo pilni įvairių 
prašymų, ar tai išrūpinti jos globojamiems kokių nors pašalpų ar stipendijų, ar tai pa- 
dėti jiems kokiu nors kitu būdu“. N. V., 1980, 10. 


156 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


nusipirko Židikuose namus. Bet tik ne sau. Juose nemokamai įkurdino gy- 
dytoją, kuris už tai apžiūri jos sergančius vargšus, ir vaistinę, kuri aprūpina 
vaistais, : 
Jos iniciatyva, loterijomis ir aukomis surinktais pinigais Blaivybės drau- 
gija Židikuose pasistatė puikius namus, kuriuose yra erdvi vakarams ir 
susirinkimams salė. Tai buvo kasdieninio jos darbo vieta. Cia ji skaitė 
paskaitas savo įsteigtame Vysk. Valančiaus liaudies universitete, darė susirin- 
kimus, Angelo Sargo draugijėlės vaikams, mokė juos lietuviškų žaidimų, re- 
petavo vaidinimus. O kiek tų paskaitų, pasikalbėjimų ir vaikams, ir jauni- 
mui, ir suaugusiems! Ir vis auklėjamuosius, - religinėmis, dorovinėmis, pa- 
triotinėmis temomis. Dalyvavo ji ir Suulių sąjungoje. 

Ne tik organizuoto darbo buvo pilnas jos gyvenimo vakaras, ji rūpi- 
nosi ir atskirais asmenimis. Netekusi brolių, pasiėmė globoti ir mokyti 
"svetimą berniuką Antaną Kazakauską, išrūpino vėliau jam valdžios stipen- 
diją pedagogikai studijuoti Louvain'e. Įvairiausiais reikalais nuolatos pa- 
tarimų į ją kreipdavosi ir prasčiokėliai ir inteligentai. Kiekvienam ji patar- 
davo, padėdavo, kiekvieną sušelpdavo. Sužinojus kur ką sergant, pati 
dažnai lankydavo, valgydindavo, slaugydavo, guosdavo. Netekusi Židi- 
kiuose savo taip labai mylimos motinos (1915 m.), ji tapo motina visam 
miesteliui, ypač pavargėliams ir vaikučiams. Kaip plačiai jos veikimas ir 
įtaka Židikuose siekė, galime spręsti iš to, kad ją mirusią net žydeliai lydė- 
jo į kapines ir uždėjo savo vainiką ant jos kapo. 

Miestelio inteligentų tarpe ji buvo spiritus movens. Gydytojas A. Zar- 
cinas pasakoja: „Ji vaikščiodavo lazdele pasiramsčiuodama ir rikiuodavo 
mus, ir mes krutėjome: darėme susirinkimus, skaitėme paskaitas... Dabar, 
kai jos nebėra, darbas ir stovi vietoje“. Iš tikrųjų, jos tiek daug veikta 
tuose mažučiuose Židikuose, kad šiandien, bent svetimam žmogui, jie atro- 
do, lyg sustingę, lyg apmirę. 

Taip realizavo M. Pečkauskaitė savo visuomeninio gyvenimo idealą. 
Maštabas nedidelis, bet tų mažmožių galia — milžiniška ?0. 


5. Literatūrinis darbas. 


Kad ir labai šakotas buvo M. Pečkauskaitės veikimas visuomenės tar- 
pe ir organizacijose, jis vis dėlto teišsėmė tik dalį viso jos gyvenimo. 
Antra dalis skirta plunksnos darbui: literatūrai, kūrybai. 

Plunksną mėginti (pradžioje, tur būt, lenkiškai) Marija pradėjo dar la- 
bai jauna. „Tėvui ji nemaža įkyrėdavo, išrašydama visus jo nutveriamus 
popierius. Tėvas pyko, bet ką padarys, kad Marytės galva visados buvo. 
pilna visokių prasimanytų ar girdėtų istorijų, kurias kažin kas vertė ją iš- 
dėstyti raštu. Nei tai buvo apysakos nei dramos; daugiausiai prašmatnių- 
jų žmonių laiškai, žinoma, ir save priskaitant prie tų prašmatniųjų žmonių, 
nors netikroje savo rolėje“ *!. 

Lietuviškai pradėjo rašyti, bene tik susidūrusi su Povilu Višinskiu ir 
išgirdusi apie lietuvių laikraščius ir raštus — 1891/02 metais. Pradžioje, 


2 Bene už tai R. Prezidentas apdovanojo ją III laipsnio Gedimino ordenu. 
21 Vaižgantas, Raštai, XIII, 170. 


Juozas "Tarvydas: Marija Pečkauskailė ir jos kūryba. 157 


gal būt, tik sau kartais pasirašydado Ruganėle, bet viešai pasirodė ir pa- 
garsėjo Satrijos Raganos slapyvardžiu. 

a. Dailioji literatūra. Viešai Šatrijos Ragana pirmą kartą pasi- 
rodė Varpe, tur būt, Višinskiui tarpininkaujant, nes jis buvo žinomas var- 
pininkas. Pirmas, 1896 metais Varpe atspaustas, vaizdelis yra Margi pa- 
veikslėliai, kur jau pasireiškė jaunos autorės veržimasis į kultūrą, į dvasios 
laisvę, jos giedri nuotaika, švelnus, liūdnokas lirizmas. 1898 metais antrą 
kartą pasirodydama tame pačiame Varpe, ji jau užkariavo skaitytojų širdis 
savo kūrinėlio Kodėl tavęs čia nėra? labai stipriu kūrybišku emocingumu 
ir, nors dar visai jauna, atsistojo greta Maironio, Žemaitės, Lazdynų Pe- 
lėdos. 

Toliau ji vis progresuoja. 1899 metais parašytame veikalėlyje. Jau 
vakaruose užgeso saulėleidui (spausdintas 1900 m. Varpe, vaizduodama kai- 
mo gyvenimą, šeimos santykius, jau mokamai parodo savo auklėjamąjį 
nusiteikimą, taip charakteringą visame jos gyvenime. Laimingas tėvas gra- 
žiam mylimų vaikučių būryje, piemenėlis skaito knygeles, nori į bažnyčią 
nueiti, vargonų pasiklausyti. O jaunimas kaip gražiai, galingai lietuviškai 
dainuoja! Ir autorė su tikru pagavimu mickevičiškai sušunka: „O Lietuva, 
tėvyne brangioji, Lietuvos gimtine! Ir kas do vakaras! Ir kas do dainas 
vaikai tavo dainuoja!“ 

1900 m. ji jau rašo Viktutę (spausdinta 1902 m. Dirvoje — Žinyčia- 
je), kuri jai suteikė talentingos beletristės vardą, ir kuri mūsų tautos gy- 
venime suvaidino ne mažesnį vaidmenį, kaip Maironio Jaunoji Lietuva, 

"Vėliau ji ima dažniau rašinėti katalikiškos -pakraipos laikraščiuose: 
Tėvynės Sarge, Uirvoje-Zinyčioje, Draugijoje, Viltyje, Saltinyje, Naujojoje Vai- 
dilutėje, Lietuvos Mokykloje, Moteryie ir k. Vieni jos vaizdeliai čia realistiškai 
altruistiški ir kartais su spalvingos melancholijos dvelkimu (Barbelė, Agnieš- 
ka, Kalėdų vakaras, Saulei nusileidžiant, Sulaukė...), kartais su auklėjama ir 
idealizuojama nuotaika (Vincas Stonis, Iš daktaro pasakojimų, Į šviesą, Vaikai, 
Yrkos tragedija, Pasitaikė proga...), kiti egzotiškai liriški (minėtasis Kolė! tavęs 
čiu uėra?, paskum Vasaros naktis, kur ji rauda mirusio brolio Stepono, „?“, 
Nusiminimas ir viltis, Brėkštant, Ant Uetlibergo..). Atskirai minėtina simbo- 
linė drama Pančiai, kur sprendžiamos kūrybos ir meilės problemos. 

Bet kur čia visus vardus suprotokoluosi! Visų juk dar nė nežinome. 
Visuose savo veikalėliuose autorė, matyti, moka akyvai stebėti charakterin- 
giausius gyvenimo reiškinius (kaimiečių vargai, dvaro pakrikimas) ir juos 
tipingais, gyvais vaizdais piešti, moka gyvenimo duomenis blaiviai, objek- 
tyviai vertinti, kartais į senatvę, tiesa, truputį paironizuodama (senų panų 
Kraitis) ar sukarikatūrindama (bajorų rūpesčiai „Dėl tėvynės); moka paprastą 
realią medžiagą suidėjinti, sudvasinti, sueštetinti (Iš daktaro pasakojimų, Su- 
laukė, Pančiai, Ant Uetlibergo). 

M. Pečkauskaitės archyvo juodraščiuose galima rast ištisus sąsiuvi- 
nius natūralistų metodu prirankiotų ir stambiais brūkšniais pasižymėtų 
charakteringų „žmogiškų dokumentų“. Tai, žinoma, jos veikalų žalioji me- 
džiaga. Cia autorė griežta kritikė, nesigaili net aštrių žodžių, kurių šiaip 
viešai pasirodydama vengvavo. 5 

Į gyvenimo pabaigą jau subrendęs Šatrijos Raganos talentas davė 
lietuvių literatūrai tikrai aukštos estetinės kultūros veikalus: Sename dvare, 


158 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Mėlynąją R ir Anuomet, kur jau ir anksčiau pasireiškęs autorės idealiz- 
mas, religingumas iki misticizmo, krikščioniškasis altruizmas, amžinojo- 
Grožio pasiilgimas, melancholija, net jos didaktiškumas pinasi draugėn- 
tikrai meniškai sukonstruotais vaizdais ir lyg kokia subtili muzika pagauna 
skaitytoją į autorės sukurtą pasaulį. Žinijos bendrovė daugumą Satrijos. 
Raganos veikalų yra surinkusi ir išleidusi šešiuose tomuose. Parankiojus. 
dar vienas kitas tomas susidarytų. 2 

Be to, M. Pečkauskaitė yra išvertusi H. Sienkiewicz'iaus Dykumose ir: 
giriose, Prūso Sargybą, Emmos Wely Pasakyk matušei ir k. Ir versti ji ima 
tik savo idėjoms artimus dalykus. 

b. Pedagogika ir kiti raštai. Kita platesnė M. Pečkauskaitės 
plunksnos dirva yra pedagogika. Pedagogikos literatūroje ji pradėjo darbą. 
populiarizuodama savo mokytojo prof. Foerster'io, to garsiojo pedagogo, 
besielių modernizmo laikų krikščionintojo, veikalus. Jaunuomenės auklėjimo: 
straipsnelius pradžioje spausdino Vi/iye, paskui I dalį pati išleido atskiro- 
imis knygomis, lyg ir vadovėlį savo auklėtinėms Marijampolėje. Šitas vei- 
kalas mūsų jaunuomenės gyvenime yra jau stambų vaidmenį suvaidinęs. 
Ne be reikalo jį Svietimo Ministerija dar du kartu pakartojo. Kiti taip pat 
didelės svarbos jos išversti Foerster'io veikalai yra Seksualinė etika ir seksu“ 
almė pedagogika, Auklėjimas ir auklėjimasis, Kristus ir žmomų gyvenimas.. 
Paskučiausio veikalo vertimas išėjo tik po jos mirties. 

Šitie stambūs vertiniai yra lyg ir pamatus patiesę mūsų pedagoginei 
literatūrai. Be to žurnaluose užtinkame dar išverstų atskirų Foerster'io straips-- 
nių (Vaire: Autoritetas ir laisvė, N. Vaidilutėj: Moteriško charakterio tikslas: 
ir kit.). 

Vėliau, nuolat bendradarbiaudama N. Vaidilutėje,» nebesitenkina vien 
vertimais, bet ima svetimų autorių (Foerster'io, Papini'o, Cl. Hoffmann'o etc.) 
mintis perdirbinėti lietuviškai, taikydama jas vietos ir laiko reikalams, apra- 
šinėja paveikslingų taurių moterų biografijas (Elzbieta Lesseur, Margarita 
Lekeux, Matilda Vrede...) ir pagaliau rašo originalius mergaitėms, kartais ir. 
moterims straipsnelius, kuriuose labai mokamai ir auklėjamai nagrinėja dau- 
gelį įvairių gyvenimo klausimų. Iš tų straipsnelių Žinija sudarė atskirą to-- 
mą (V), vardų Rimties valandėlė. 

Tai tikrai foersteriškas jaunuomenės auklėjimosi vadovėlis Lietuvos. 
moksleivėms. Stai to tomo turinys: 

„ Karalius laikas (Apie laiko branginimą)?“, 

„ Amžinybės aidas (Apie tikrąją meile), 

„ Kame mano ašaros pradžia ir kame pabaiga? (Žmogaus minčių ir 
veiksmų itaka kitiems); 

. Vyšnios (Tiesumas ir valios auklėjimas); 

„ Du veidrodžiu (Sielos tobulinimas); 

„ Chamas (Apie autoriteto gerbimą): 

„ Drebančios rankos (Apie alsakingumą); 

„ Vaidilutės (Moterų apaštalavimas); 

„ Omnia restaurare in Cliristo (Apie katalikų jaunuomenės idealus ir- 
gyvenimo tikrovę); 


n- 


A -O 


22 Visi suskliautimai padaryti mano. J. T. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 159 


A *0. Būkite savim! (Moteriškumo įtaka gyvenimui); 

1. „Bobiškumas“ (Blcgesnieji moterų charakterio bruožai ir kova su jais); 

12. Legenda apie šv. Petro motina (Apie pykčio, neapykantos ir pavydo 
padarinius); 

13. Šiandien, dabar (Kaip kiekvieną momentą gera daryti); 

14. Naujus metus pradėjus (Reikia visada tobulintis ir gera daryti); 

15. Kūno akys ir sielos akys (Ribotas patirties ir neribotas tikėjimo pa- 
saulis); 

16. Mergelė su veidrodžiuku |Apie moderniškos moters tuštumą); 

7. Pliušinis kačiukas (Mūsų laikų stabmeldžiai); 

18. Knyga (Apie knygų pasirinkimą ir skaitymą); 

19. Žolynų žiedai ir mergelių žiedai (Palyginimas ir auklėjamos išvados); 

20. Moteris ar boba (Moters vaidmuo gyvenime); 

21. Kaip būdavo seniau (Čia tik atsiminimai iš spaudos draudimo laikų); 

22. Apie elgesi (Čia randame atskirą elgimosi taisyklių kodeksą su sky- 
riais apie kūno valdymą. apie švarą, apie apsirengimą, apie laikymąsi 
kitų žmonių tarpe, apie sveikinimąsi, pažines, apie valgymą, apie vi- 
zitus, svečius, apie pagarbą. apie taktą, apie mergaičių santykius su 
berniukais); 

23. Elžbieta Lesseur (Apie vieną turtingą ir inteligentišką, ir drauge labai 
religingą prancūzę). 


Vien turinį perbėgę, matome, kaip giliai ir kaip plačiai pedagogiška 
M. Pečkauskaitės plunksna siekia. 


Kitas originalus, foersteriškai parašytas M. Pečkauskaitės pedagogikos 
veikalas yra Motina auklėtoja, vadovėlis tėvams, ypač motinoms. (Čia noriu 
surašyti bent antroje dalyje, Sielos auklėjime, sprendžiamus klausimus: 


Protas; Jausmai: Valia; Dorovės lavmimas: ko reikia motinai, kad ji 
būtų gera auklėtoja? Auklėjimas ir tikėjimas;  Tiesumas; Skaistybė; Artimo 
meilė; Tėvynės meilė; Pagarba: Dėkingumas; Mandagumas; Tvarka; Taupumas; 
Darbas; Svetimos nuosavybės gerbimas: Įpročiai; Auklėjimo priemonės; kaip 
elgtis su vaikais? Vaiko pašaukimas; Vaikų baudimas. š 


Dirva vėl labai plati ir prieš Pečkauskaitę, galima sakyti, dar visai nė 
nemėginta arti. Situodu veikalu labai aiškiai parodo, kokią jautrią pedago- 
ginę sąžinę turėjo M. Pečkauskaitė. 

Skyrium minėtinos Lietuvos senovės istorijos pasakos, puikiausi skaitymai 
patriotizmui auklėti, ir daukantiškais sumetimais parašytas Lietuvos bitinin- 
kas, sulaukęs iš viso jau bene trijų leidimų. 


Be to, M. Pečkauskaitė yra įdomiai rašiusi spaudoje apie meną (Mintys 
apie dailę -- Viltyje, Dailės kritika — Vaire 1914 m.) ir apie opesnius visuo- 
meninio gyvenimo reikalus (Apie tėvynę -—— Tėvynės Sarge; Kur einame? ir Mo- 
teris valstybėje — Moteryje). Kad ir labai atsidėjusi sekė mūsų politiką, bet ra- 
šyti toje srityje ir prašoma nenorėdavusi, nes baisiai nemėgo partijų kovos, 
ypač jų vartojamų metodų. Nemėgo apie tai net viešai kalbėti, nors priva- 
tiškai labai kritiškai ir blaiviai mokėdavo aktualiausius valstybės reikalus 
vertinti. 


160 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Stai ir būsime apžvelgę bent stambesnius M. Pečkauskaitės „plunksnos 
vaisius. Dar jaunutė būdama pasiryžo tapti Lietuvos rašytoja, ir pasiryži- 
mas realizavosi. Norėdama „bent vienam vargšui palengvinti gyvenimą“, 
savo raštais tebesirūpino ir baisiojo kaulų vėžio kankinama net mirties pa- 
tale. Mirė Zidikuose 1930 m liepos 24 d. „Jos raštei, nors būtų ir silp- 
nesni, nėra tos dienos dalykai, tai dienai skiriami ir tuojau pamirštami“ ?8, 
Gražiomis formomis ji išreiškė daug kilnių idėjų. Ne kiekybė jos raštuose 
svarbu, bet kokybė. 


Il. M. Pečkauskaitės ir jos kūrybos idėjinis lobynas. 


Imame čia kartu asmenį ir kūrybą, nes tiesaus kūrėjo veikalas gema 
jo paties širdyje, apvaisintas tų idėjų, kuriomis jis pats savo asmens gy- 
venimą kuria, ir bręsta, maitinamas jo dvasinės gyvybės sultimis, jo paties 
„krauju. Tad rašytojas savo veikale pareiškia save, kartais kuria čia savo 
gyvenimą, lyg ir norėdamas jame pratęsti savo egzistenciją ir po mirties, 
kaip tėvai vaikuose. O M. Pečkauskaitė ypačiai artima savo kūrybai. Jos 
santykiai su vaizduojamaisiais asmenimis — šilti šeimos santykiai: ji myli 
savo kuriamuosius, kaip gerutė duktė savo motiną, kaip rūpestinga motina 
vaikus, kaip sesuo brolius. Myli dėl to, kad jie paimti iš jos brangių žmo- 
nių gyvenimo, kad jie taip gyvai susiję su pačios autorės pergyventais 
džiaugsmais ir kančiomis, kad piešiamieji vaizdai ir įvykiai — dažnai jos 
širdžiai brangiis atsiminimai. Vadinasi, jos kūryba egotiška, ypač Viltutė 
ir Sename Iwure?*) Toji aplinkybė leidžia mums, kalbant apie M. Pečkaus- 
kaitės veikalų personažus, spręsti ir apie jos pačios asmenį, kurį ji taip 
dažnai slėpdavo nuo platesnės visuomenės, ir, iš antros pusės, vienas kitas 
autorės gyvenimo bruožas, nusistatymas, idėjos gali miums padėti suprasti 
jos sukurtus veikalus, net ir kūrybos pobūdį. 

Įsiskaitę į M: Pečkauskaitės raštus ir susipažinę su jos asmeniškuoju 
gyvenimu, galime nustatyti šiuos tris svarbiausius bruožus: religingus 
mą, altruizmąir estetiškumą. Yra trys vyriausieji idealai: Dievas, 
artimo meilė (cirit4s) ir grožis, siekiami religine praktika, pedagoginiu vei- 
kimu ir meno kūryba. 


1. Religija. 

M. Pečkauskaitė visų pirmiausia tikra katalikė ir savo kūryboje ir gy- 
venimo praktikoje. Ji religingai auklėta ir šeimoje ir mokykloje. Gilų, inti- 
mišką religijos jausmą Marija paveldėjo ir savo religingos motinos. Visa 
savo būtybe instinktyviškai jaučia ji Dievybės ranką visoje pasaulio santvar- 
koje ir gamtos reiškiniuose. Liūdesio, vargų ar nelaimių prislėgta tik reli- 
gijoje pasiguodžia, painių gyvenimo klausimų kamuojama tik religijoje nu- 
rimsta. Charakteringas šitam reikalui yra jos raštelis Nusiminimas ir viltis. 


„Kada vėjas vaitoja ir daužosi už langų, blaškydamas paskutinius pagel- 
tonavusius lapus, kada žemė su juodais laukais ir plikais medžiais, lyg lavonas 
atrodo, o dangus užklotas storais, pilkais, nepermatomais debesiais švinu spau- 


23 Vaižgantas, Raštai, XIII, 180. 
24 Tai tvirtina ir tebegyvi jos artimiausi žmonės. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 161 


džia ir slėgia -- liūdesys apima žmogaus širdį, o ilgesys ir apatija bangomis 
plaukia į jį... Klausimai, kuriuos kiekvienas galvojąs žmogus sau stato savo gy- 
venime, neramina ir spaudžia tada visų didžiausiai. Kam gyventi? Koks yra 
gyvenimo tikslas? Kur priežastis jo žemiškosios būties? Kam tiek kentėti, 
vargti ir darbuotis? Kam mylėti, jei paskui širdis plyšta iš skausmo amžinai 
atsisveikinant?! 

Klausimai tie, lyg želčiai, apsuka tave žr spaudžia. Girdi juos vėjo yai- 
tojime, matai geltonuose lapuose, junti drėgname ore... 

Kaip sunkiai susirgęs nebetverdamas savo skausmuose, mėgina kiekvieną 
vaistą, vildamasis sumažinsiąs sopulius; kaip skęstąs stveriasi už kiekvieno 
daikto, ieškodamas atramos, taip žmogus, anų klausimų — žalčių suspaustas, 
ausiminęs ieškai, bėgioji mintimis, norėdamas rasti nors kibirkštėlę, galinčią tas 
amsybes išblaškyti... 

Žmogus užgimė pasauly iš netyčių; visas jo gyvenimas — aklas atsitiki- 
nas; jokio tikslo gyvenime nėra, nebent tas, kad miręs kūnu įtręši žemę... 

Kas tas visagalis „atsilikimas“?! Kokią teisę jis turėjo duoti man gyvybę, 
vesti mane per tiek ašarų +7 nelaimių, atimti brangiausius asmenis?.... Kokią 
teisę? Kam turiu jam pasiduoti?:.. 


Argi tai yra šviesa? O, ne! tai dargi ne kibirkštėlė jos! Tai dar didesnė 
tamsybė, nuo kurios plaukai stojasi ant galvos, o ranka nenoromis ieško 
revolverio... 

Gyvenimo prasmė jo estetinėje pusėje; tai, kas galinga, didžia, gražu. 
Atsiduoti tai gyvenimo pusei, patūrėti 17 stiprinti ją savyje ir nesavyje; tobu- 
linti iki tvarinių antžmogiško didumo ir gražumo, — štai mūsų būvio uždavi- 
nys ir tikslas“. 


Gyvenimo tikslas — jėga ir grožis... Bet kad ir kažkaip pasišvęstume 
estetiniam kultui, mes nerasime jame gynėjo prieš tą visuotinį ir nepalenkiamą 
faktą, kuris niekina visą tą stiprybės ir gražumo dieviškumą, faktą, kad kiek- 
viena stiprybė čia žemėj baigiasi menkybe, o kiekvienas gražumas — biaurumu. 

Ir vis tamsybė aplinkui... tamsybė stera, juoda, nepermatoma, neišmatuota... 

Ir jauti save žmogus esant menką laivelį, išmestą į jūrų platybes. Juoda 
naktis apsiaučia tave iš visų pusių; vėjai lave blaško ir mėčioja; audra ūžia, 
perkūnai trenkia; šaltos bangos puola į tave... O tu vargsti, riejies su visomis 
baisybėmis ir nežinai nieko, nei nuo kurio krašto plauki, nei į kurį skubinies... 
nei kas tave čionai į tąs jūras stūmė, nei iš kur ir kuriam tikslui tos audros, 
vėjai ir bangos... 

Argi ir nėra šviesos, ar nėra tikslo ir vilties? a 

Tarp bangų ir vėjo ūžimo girdi balsa: „Aš esu, kursai esu“. 

Ir nuo. to balso, kaip nuo saulės, eina šviesa ir šiluma: jis apšviečia 
kelią menkam laiveliui. Ir tau darosi aišku, kas tave įstūmė, iš kurio krašto. 
išplaukei; matai aiškiai kraštą, į kurį eini, ir taką, tiesiausiai vedantį į ji 0 
klausimai, tie baisūs. tamsūs klausimai, lyg stori mazgai, atsiriša dabar taip 
lengvai. Žinai, jog tave nusiunlė čionai į pasaulį Dievas, Dievas geras, tei- 
singas, nepabaigiamas, visagalis: nusiuntė tam, kad prisirengtum amžinajam 
gyvenimui 'su Juo... 

Ir neklausi jau, dėl ko tiek turi kentėti, vargti ir darbuotis... - Kada 
širdis tau plyšta iš skausmo, kada pavargus galva linksta žemyn ir jėgų netenka, 


162: Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


— plaukia prieš tave paveikslas Dievo-Žmogaus, pasilenkusio po kryžiaus sun- 
kumu, ir skamba tyliai: „Kas manęs neseka, nėra manęs vertas!“ 

Ir stiprinasi širdis, galva aukštyn pasikelia, naujos jėgos gimsta...  Ne- 
bebaugu jau naujų vargų ir nelaimių, nes matai, kad tas kelias veda į tikslą, 
o tikslas toks galingas, jog palyginti tas kelias rodosi rožėmis išbarstytas... 

Ir jau nebenusimeni, išleidęs savo mylimuosius į „anąjį kraštą“, nes Die- 
vas — teisingas, geras ir amžinasis — pasakė: „Aš esu iš numirusiųjų prisi- 
kėlimas ir gyvybė: kas imane tiki neregės mirties per amžius“?, 


Šitaip teologiškai sprendžia gyvenimo problemas 22-23 metų mergai- 
te. Religija yra pats tvirčiausias išvidinis gyvenimo ramstis, dvasinės gyvy- 
bės versmė; Dievas — visko pradžia ir galas: kelias, tiesa ir gyvenimas; 
jai religija atsveria mokslą, jai visos mūsų kultūros pamatas — Kristus. Bet 
negalima sakyti, kad ji niekina mokslą, kultūros progresą, ji gal mokytesnė: 
ir kultūringesnė už daugelį mūsų rašytojų (užtenka paskaityti bet kurį jos 
rašinį: visur ji protauja, visur pastebėsi plačią erudiciją, daug gilių minčių 
ir kultūringą jų reiškimo formą), bet jai religija pirmoje vietoje, nes religija 
viena tepajėgia išspręsti tolimiausias būties problemas, ji viena tepaaiškina 
galutinį žmogaus gyvenimo tikslą, viena guodžia jo dvasią skurdžiuose ma-- 
terijos rėmuose. 

Štai įdomus vaizdelis iš jos gyvenimo Zūrich'e: 

„Grįždama iš lekcijų“?, visados užeidavau į bažnyčią. Mano siela būti- 
nai reikalaudavo pasikalbėti valandėlę su Tuo, Kurį vienas Jo padarų taip įžu- 
liai niekino. Jis nepyko ant manęs už to niekinimo klausymą, nes, davęs. 
mums protą, Jis nenori, kad mūsų tikėjimas būtų kvailas ir nesąmoningas“**. 


Ir iš tikrųjų ji yra sąmoninga katalikė. Savo religinį įsitikinimą ji yra 
pagrindusi giliomis studijomis, iškalbingais pavyzdžiais iš istorijos ir didžių, 
žmonių gyvenimo (Sv. Raštas, E. Lesseur, Maretti's, Foerster'is, M. Le- 
keux, šv. Teresė. .). $ 

Į gyvenimo pabaigą, stipraus religinlo jausmo pagauta, nuostabioje- 
pasaulio santvarkoje, turtingoje ir gražioje gamtoje, net švelniuose muzikos 
garsuose jaučia, mato, girdi amžinąją Harmoniją — tikrosios Tiesos, bega- 
linio Gėrio ir neapsakomo Grožio, lyg ir susieina, santykiauja su pačia 
Dievybe, bet tai nėra egzaltuota mistika, tai nėra kuriamosios vaizduotės 
vizijos, bet tai yra reali gyvoji religija. Ta gyvoji religija suteikė jai jėgų 
gyvenimo ir likimo smūgiams pakelti (tėvų ir brolių mirtis), padėjo jai kan- 
triai, net su džiaugsmu kęsti sielos ir kūno kančias, kurių ji daug patyrė 
savo žemės kelionėje; išmokė ir prieš pat mirtį vis dar kitais rūpintis 28, 

Iš kontempliacijos momentų religija veda Pečkauskaitę į aktyvų veiki- 
mą. Kryžiaus matu ji vertina visą mūsų gyvenimą, kritikuoja save ir kitus. 

„Apskritai sakant, jei žmogui viršum viso ko stovi Dievas, lai visi da- 
lykai yra jam savo vietoje ir tarnauja tam, kam reikia, vesdami tiesiu keliu 


25 Tas pačias mintis ji dar stipriau pareiškė ir pabrėžė Sename Dvare. 
26 Profesoriaus Eleutheropulos, ateisto. 

27 Raštai, VI, 944 s. 

2š Tat labai aišku iš sesutei palikto testamento. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė i: jos kūryba. 163 


į tikslą. Bet jei ne, tai jis daužos po gyvenimo jūrą, lyg laivas be kompaso, kol 
pagaliau subirės į skeveldras ant kokios uolos“??, 


Mūsų laikai — technikos laimėjimų laikai: aeronautikos, garsinių filmų, 
radio ir... bokso, „bet sielos gyvenimas eina menkyn, siela nyksta“ 30, „Nie- 
kados dar ligi šiol žmogaus dvasia nebuvo taip nesulaikomai įgrimzdusi į 
žemiškus tikslus, niekados iki šiol nebuvo taip sutirpusi natūraliuose jau- 
dinimuose ir reikaluose, tiek pavergta pinigų, technikos, ekonomijos, kaip 
mūsų gadynėje“ ?!, 

„Pasigailėjimo vertos būtybės, kurioms idealas yra bulis (boksininkai), 
arklys, žuvis ir paukštis. Tik kad tų idealų padariniai baisūs: vagystės, 
užmušimai, valstybės išdavimas, šeimos suirimas, dorovės susmukimas! 
„Ir taip bus tol, kol pavergta ir nustelbia dabar siela, nustūmus dabartinį 
viešpatį, pati atsisės į sostą“ *?. 

Visas mūsų laikų blogybes — ir papročiuose, ir literatūroje, ir vi- 
suomenės santvarkoje, ir sporte, ir daug kur kitur — M. Pečkauskaitė 
išveda iš ateizmo ar bent iš žmonių atšalimo nuo religijos. Medžiaga be 
dvasios virsta šlykščiu kapitalizmo Molochu, dėl kurio nusiaubė žmoniją ir 
kruvinas karas ir ne mažiau kruvinos revoliucijos. Žmogus, nuskurdęs 
siela, tapo tų baisių pasaulio nelaimių administratoriumi, tapo tik protau- 
jančiu gyvulių, ne daugiau. Persimokęs modernistas tapo kažkokia karika- 
tūra: treniruoti muskulai, blizganti madinga išorė, bet viduj švilpia vėjai ir 
pelėdos suka sau lizdus. 

„Šiandien mes jau nebeturime nei tikros kultūros, nei tikro charakterio, 
nes juodu abudu prasideda nuo dešimties įsakymų, ir nei literatūra, nei peda- 
gogika, nei polilinė ekonomija negali išgelbėti kultūros, kuri to pagrindo nesu- 
prania ir kuri nė juste nenujaučia, kaip be galo daugiau gyvos išminties ir 
gamtos bei žmogaus mokslo yra žuose paprastuose ir kilniausiuose įsakymuose, 
negu visuose šios gadynės siaiimeldystės šūkiuose“?3, 


Savo tvirtą religinį nusistatymą M. Pečkauskaitė visur ir visuomet tie- 
siausiu būdu pareikšdavo. Ji nemokėjo toleruoti šiaudinių katalikų, 0 re- 
liginį kompromisą vadindavo tiesiog velnio padaru. Jei esi katalikas, tai ir 
gyvenk katalikiškai, jei esi Kristaus sekėjas, tai nebėk nuo kryžiaus (pasi- 
aukojimas ir meilė)! Nei savęs nei Dievo neapgausi: kas neina į priekį, tas 
eina atgal, kas nerenka, tas barsto, kas ne su Dievu, tas prieš Jį. Vidurio 
kelias čia tik auksiniai žabangai. 

Dėl vien šito griežto, tiesaus, inteligentiško religingumo, kurį M. Peč- 
kauskaitė per visą savo gyvenimą kas dieną, kas valandą realizavo, dirb- 
dama visuomeninį darbą ir rašydama veikalus, mūsų kultūros istorijoje ji 
buvo ir pasiliks aukštas kalnas, į kurį atsivertę žiūrės ir labai plačias gy- 
venimo vagas varantieji. Ypač skaidriai šviečia jos asmenybė mūsų laikų 
visuotinio pakrikimo fone. 

29 Raštai, V, 108. 

30 Ibid. 107. 

31 Foersteris, Kristus ir žmonių gyvenimas, 14. 
32 Raštai, V, 107. : 
33 Foersteris, Kristus ir žmonių gyvenimas, 69. 


164 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė 17 jos kūryba. 


2. Artimo meilė. 


Krikščioniškoji religija visų pirmiausia yra meilės religija. „Kad kal- 
bėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, būčiau kaip žvan- 
gąs varis ir skambančios kanklės“. Meilė yra žmogaus vertingumo matas. 
„Mylėk artimą, kaip pats save“ — štai pagrindinis visuomeninio gyvenimo 
dėsnis. Be meilės, be gerų darbų ir malda tik tušti žodžiai. Krikščioniš- 
koji religija susieja žmoniją meilės ryšiais, nes įsako ir priešus mylėti, tildo 
žvėriškus žmonių instinktus, rodydama išganymo kelią per kryžių ir pasi- 
aukojimą. : 

Deja, koks tolimas tikros artimo meilės idealas krikščioniškajame mū- 
sų pasaulyje. Ginklavimasis karui, šovinistiškas nacionalizmas, partijų 
diktatūra, aukso varžytynės.. Žmonės pamiršo tą didįjį meilės įsakymą, tą 
stebuklingąjį visas žmonijos ligas gydantį vaistą, kasdien daro kompromi- 
są su savo sąžine, su savo Dievu — todėl pasaulyje toks chaosas. 

M. Pečkauskaitė, supratusi visų mūsų laiko nelaimių priežastis ir pa- 
sitikėdama gydomąja religijos galia, pati pirmoji realizuoja krikščioniškąjį 
alttuizmą kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. Tatai esame pastebėję, 
nagrinėdami jos gyvenimą ir veikimą, tą nuomonę patvirtinančių pavyzdžių 
galime rasti ir kiekviename jos veikale. 

a. Religija nustatė demokratiškas M. Pečkauskaitės pažiū- 
ras, nes prieš Dievą visi žmonės lygūs. (O jei kam yra daugiau duota 
dvasinių ar fizinių gėrybių, iš to yra daugiau ir reikalaujama. Taip moko 
Evangelijos palyginimas apie talentus. Luomų privilegijos sub specie aeler- 
nilatis — nepateisinamos ir šalintinos iš gyvenimo. 


„Dažnai mąstau sau, kokia tai nelaimė, kad taip pas mus atsiskyrė ponai 


nuo sodiečių, o svarbiausia 10 priežastis — mano nuomone — yra kalbų nevie- 
nodumas. Paprastas žmogelis, girdėdamas ponus kalbant visiškai kitaip, negu 
jis, tarias esąs iš kito molio nulipdytas — iš daug prastesnio“““, 


) Molis tas pat, o atpirkimo vaisiais turi teisę naudotis visos sielos. 
Tad luomų skirtumo neturi būti. Todėl M. Pečkauskaitė, bajorė, ne tik 
pati eina į liaudį, bet dar nesigaili kartais ir labai aštrių žodžių egoistiškai 
išpuikusiems, bet morališkai ir ekonomiškai visai susmukusiems savo luo- 
mo atstovams. 

„(Ponios) gaivoia, kaip mėsos kąsnelį nutraukti nuo darbininko, penin- 
čio juos savo prakaitu, 0 parėdams lcidžia šimtais. Ponai iš savo pusės irgi 
nesnaudžia: pardavinėja javus, o kumiečiams duoda antrininkus. Baisu ir pa- 
mąstyti!š>, 


Dar jauna dvaro panelė tebebūdama, tikros artimo meilės vedama, 
noromis eina į suskurusias, purvinas, dvokiančias darbininkų ir kaimiečių 
lūšneles jų paguosti, pamokyti, sušėlpti, gydyti. Ji ne tik nesibaisi šlykš- 
čiai nehigieniškomis vargšų gyvenimo aplinkybėmis, bet dargi jaučiasi tų 
aplinkybių kaltininkė ir nori atitaisyti tėvų padarytas klaidas, nepaisydama 
tradicijų. Juk atsimename jos gyvenimo uždavinį „bent vienam  vargšui 


34 Raštai, VI, 21. 2 
35 Raštai, VI, 96, 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 165 


palengvinti gyvenimą,“ dėl kurio ji išsižadėjo ir muzikės garbės ir asme- 
L laimės. Šiton sąskaiton, galime sakyti, ji parašė beveik visus savo 
veikalus. 

To demokratiškojo altruizmo atžvilgiu galima M. Pečkauskaitę lyginti 
su garsiu rusų rašytoju grafu Leonu Tolstojum, kuris taip pat buvo aristokra- 
tas, taip pat savo veikaluose skelbė artimo meilės idėjas; kuris net buvo pats 
atsisakęs nuo visų savo turtų ir ragino rusų aukštesnįjį luomą grįžti į liau- 
dį, į gamtą. Bet Tolstojus, „plačiosios rusų sielos“ žmogus, nebeturėda- 
mas organiško sąryšio su bažnyčia, negalėjo savo tikrai krikščioniškų idėjų 
objektyvuoti tokiomis amžinai lytimis, kokias mes turime katalikiškojoje 
moralėje. Jo altruizmas, pasyviškai gaivališkos rusų tautos dvasios pada- 
ras, besiplėtodamas jaunojoje kartoje, pastūmėjo rusus net į dabartinį bolše- 
vizmą, kuris, brolybę prokrustuodamas, jau griebėsi ginklo, prievartos, ku- 
rią taip labai smerkė pats Tolstojus. Galėtume čia pasakyti, kad M. Peč- 
kauskaitė taip sutinka su Tolstojumi, kaip reali katalikiškoji vakarų kul- 
tūra su fantastinguoju Rytų pasauliu. Nors M. Pečkauskaitė, gyva tebebū- 
dama, ir nepadarė didelės įtakos mūsų visuomeniniam gyvenimui platesniu 
maštabu (neleido jos krikščioniškas kuklumas ir nesveikata), bet vis dėlto 
bent mūsų tautos luomų istorijoje jos asmuo (su keliais kitais) ir jos kū- 
ryba turi taip pat epochinės reikšmės, kaip Tolstojus Rusuose. 

b. Religinis altruizmas nuvedė M. Pečkauskaitę ir į patriotizmą. 
Tas žemesnysis luomas, į kurį pakrypo M. Pečkauskaitė su motiniška meile, 
buvo lietuviškas, buvo svetimų nuvarytoji Lietuvos liaudis, išsaugojusi tau- 
tos gyvybę sunkiausiais priespaudos laikais; sveika širdis, iškentėjusi tau- 
tos likimo kryžių, o tie ponai buvo pabėgėliai, sugedę, sulenkėję „tautos 
smegenys“. M. Pečkauskaitės tėvo pusės senoliai buvo, kaip anksčiau 
matėme, gudų kilmės, bet apsigyvenę Lietuvoje pasisavino lenkų kultūrą, 
nes lietuviai savosios neturėjo, o gudiškoji šiaip ar taip turėjo aklimatizuo- 
tis vietos ir laiko aplinkybėse. Bet ir taip Marijos tėvai nebuvo lenkomanai 
(maniakai) ar lituanofobai, kaip daugelis net pačių sulenkėjusių lietuvių. Jie 
buvo patriotai . žemaičiai, tik lenkiškos kultūros, jie nesipriešino tautiškam 
lietuvių bruzdėjimui. 

Jų duktė drąsiai sutraukė tradicijų grandinę ir tapo sąmoninga lietu- 
vė. Jos atgimimas yra reikšmingesnis už Kudirkos atgimimą, nes pasta- 
rojo nutautimas būvo tik asmeniškas (karjerinis)) o su M. Pečkauskaitė 
(S. Pšibiliauskiene, G. Petkevičiūte ir k.) griūva luominės barikados, susi- 
dariusios dar prieš Liublin'o uniją. Nedidelis mūsų bajorų skaičius tepasi- 
rinko M Pečkauskaitės kelią, turime dar ir šiandien daug lenkiškų lietuvių 
ir Lietuvoje ir pačioje Lenkijoje (Pilsudskis, Zaleskis...), bet tas „kelias atgal“ 
yra mūsų tautai labai reikšmingas faktas. Pečkauskaitė tą žygį padarė jau- 
na, bet rimtai apgalvojusi. Stai tas kelias: 


„O jei ir lengviausia būtų (lietuvius mokyti lenkiškai), ar turėtų kas Lei- 
sės nulautinti kokią nors tautą, liepti jai išsižadėti savo praeities, kalbos, bū- 
do? Mokyti lietuvius lenkiškai, versti juos lenkais, užmesti jiems lenkystę — 
ar lai ne ta pali idėja, kurios vedami rusai užmeta mums savo kalbą, nai- 
kindami kas lietuviška, tvirtindami, kad čia nuo amžių „ruskajaą ziemlia“ (rusų 
žemė) ?!... 


166 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Lietuviai — taip labai skiriasi nuo lenkų, taip kilonišką turi būdą, = 
mokyk juos dabar, kad T.enkija — jų tėvynė; lenkiška kalba turi būti jiems 


visų brangiausia!... Tai reiškia — mokyk, kad savo prigimtą, lietuviškąją — pames- 
tų, kad savo senovės dainas pakeistų į lenkiškas... Dieve! ar tai ne judošystė 
būtų, ar ne didžiausia niekšystė?!... O prie tokių konsekvencijų reikia prieiti 
logiškai, nes negalima būti kartu lenku ir lietuviu... 

Dabar kad ir aš štai; lenkų kalba išlavinta, girdinti nuolat, kad esu lenkė, 
kas esu iš tikrųjų? Argi galiu pasakyti, ranką prie širdies pridėjus, kad esu 
lenkė, aš, kurios tėvai it bočiai Lietuvoje gimę, gyvenę ir mirę, kuri taip myliu 
Lietuvos žmones, Lietuvos dainas, kalbą, girias ir laukus?  Pripažinus save 
lenke, svajodama „apie tėvynę Lenkiją, kokį ryšį turėčiau su Lietuvos žmonėmis? 
Varydama lenkišką propagandą, naikindama lietuvystę, argi galėčiau susiar- 
tinti su prastais žmonėmis (demokratuzmas. J. T.), ar mokėčiau juos apšviesti 
(altruizmas J. 7.), pamokyti? Aš lenkė, — o jie — lietuviai, stovėtume toli 
vienas nuo antro. 

Ne! Gana jau to alsitolinimo. to skirtumo! Bet kad jis išnyktų, kad 
įtakos turėtume žmonėms — reikia laip pat jausti, kaip jie, taip pat kalbėti, 
tą patį mylėti. Žmonės apšvietimo reikalauja, duoti jo — kiekvieno šviesaus 
žmogaus pareiga. Bet šviesti tegalima gimtąja kalba — ergo — reikia ją lavinti, 
rašyti lietuviškai, leisti laikraščius, reikia stengtis sukurti savo literatūrą. 

Tai viena grižimo į lietuvystę priežastis. Bet yra antra — labai svarbi 
Vai — žmogaus prievolė mylėti savo tėvynę. Lietuvių kalba užmiršta, neiš: 
iavinta, nėra jokios lietuviškos literatūros, vis tai tiesa. bet ar dėl to turime 
teisės jos visiškai išsižadėti? Sūnus, apleisdamas sergančią ir nuvargusią motiną, 
daro didesne niekšystę, negu apleisdamas ją laimėje. Mūsų tėvai paklydo, pa- 
metė savo kalbą — mūsų parciga atitaisyti jų kaltes“ (VI, 15 ss.). 


Šitą nutautusių Lietuvos bajorų atgimimo programą M. Pečkauskaitė 
paskelbė dar spaudos draudimo laikais. Religija ją siunčia į liaudį apašta- 
lauti, o ta liaudis lietuviška, tai ir su ja susiartinti tegalima Įįetuviškai — 
T š pačiai reikia lietuviškai kalbėti, lietuviškai galvoti, lietuvišką kultūrą 

urti, 


Dar jauna mergaitė įstojusi į atgimstančios lietuvių tautos susibaudė- 
lių kovotojų eiles, per visą gyvenimą pasiliko tvirtai nusistačiusi patrio- 
tė, gilaus, aktyvaus patriotizmo pilna visa jos žemės kelionė ir su- 
kurtieji veikalai (Vincas S'onis, Viktutė, Anuom-t, Senume Dvare ir t. t.), bet 
nacionalistiškas šovinizmas visą laiką jai pasiliko svetimas ir smerktinas. 
Tautybė jai tėra gyvenimo forma, o nę turinys. Susipažinusi su krikščio- 
niškuoju vakarų kultūros pasauliu, ji perša jautriam Lietuvos jaunimui vo- 
kiečių katalikų jaunimo pacifistišką nusistatymą meile atkeršyti priešų tau- 
tai — prancūzams. 

„Dar daugelis mūsų tebedėvi brangius papuošalus, tūkstančiams mūsų 
brolių tautiečių bežūvant iš bado. 

Papuošalai nėra dėvimi skurde. Suneškim viską ir atiduokim prancūzų 
tautai, kad ji pasisolintų išalkusi vokiečiu turto (reparacijos T. J.)! 

Ir duokim laisva dvasia, nemeskime po kojų, įniršę ir mąstydami apie atker- 
šijimą. Mes aukosim viską mylėdami; kad prancūzų tauta šišsivaduotų iš savo 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė 1 jos kūryba. 167 


kerštingų jausmų, o mes iš savo. Tai yra baisi auka, ir, mąstydami apie ją, mes 
kovojame už minties kilnybę. už valios jėgą. 
Mūsų kerštas bus meitė!'30, + 


Tik tokia krikščioniška artimo meilė gali padaryti laimingas tautas ir 
išspręsti visus painiausius tarptautinius klausimus. 

c. Toliau, altruistę demokratę M. Pečkauskaitę religija padarė peda- 
gogę, auklėtoją, nes krikščioniškajai artimo meilei vykdyti negalime 
berasti geresnės priemonės už auklėjamąjį veikimą! Ir auklėjimo tikslą 
M. Pečkauskaitė išsirašo tiesiog iš katekizmo: „Kad žmogus Dievą pažin- 
tų, mylėtų, Jam tarnautų, o miręs gautų dangų“. Auklėti reiškia mokyti 
žmogų gyventi, parengti jį laikiniam ir amžinajam gyvenimui. Auklėtojas 
taip. veikia jauną žmogų, kaip mokytas sodininkas kultivuoja augalus, pa- 
prastam medeliui priskiepydamas gardžiausius vaisius. Krikščionių pasau- 
lyje auklėtojai yra ne tik tėvai, bažnyčia ir mokykla, bet ir kiekvienas žmo- 
gus, nes visas gyvenimas yra mokykla. Vienas atsakingas už visus, visi 
— už vieną. Štai, kaip gražiai ji akina visuomeniškąją žmogaus sąžinę. 

Teisingasis klausė vieną kartą: „Ješ Šiandien nieko nenuskriaudžiau dar- 
bu nei žodžiu, ką gi turiu prašyt man atleisti?“ O balsas iš aukšto taip atsakė: 
„Prašyk, kad tau atleistų vaikas, kuio veidelio nenušvietei džiaugsmo šypsena, 
nuskriaustas gyvulys, kurio neapgynei, ir rožė, kuri nuvyto, nes jos ne- 
palaistei“ (V, 7). 


„Niekados neužmirškile, kad kiekvienas žmogus — tiek pagarsėjęs, tiek 
paprastas — yra sėjėjas. Nuolat, nesiiaudamas, sėja jis į savo artimų širdis 
savo žodžių ir darbų grūdus. Jūsų elgimasis namie, mokykloje, gatvėje — jūsų 


kalbos ir žaidimai visa tai yra ne tik jūsų pačių sielų nauda ar pražūtis, bet 
kariu nauda ar pragaištis daugybės žmonių. Nesėkite piktžolių, kurios vešės ligi 
pasaulio pabaigai, bet gražias gėles. kurios ir jūsų kauleliams seniai į pelenus 
subirėjus, dar tebežydės ir tebekvepės kaskart kilose širdyse“ (V, 23 s.). 


Įdomu yra tai, kad M. Pečkauskaitės auklėjamasis nusiteikimas pasi- 
reiškė labai anksti, dar prieš studijas Sveicarijoje, nes jau tada, kaip matė- 
me, buvo parašiusi Viktutę ir baigė Vincą Stonį, kur randame tiek daug 
gražių auklėjamų minčių. Tad Foerster'io, to didžiojo 'dorinimo pedago- 
gikos šulo, mokslas rado M. Pečkauskaitės sieloje jau parengtą dirvą: ark- 
las ir akėčios buvo katalikų religija ir pedagoginė praktika. Poerster'is me- 
padarė jos dvasioje revoliucijos, 0 tik sustiprino ir pagreitino jos idėjų evoliuci- 
ją ir išmokė ją auklėiwmo proktikos plunksna ir žudžiu. Bet vis dėlto Foer- 
ster'io įtaka M. Pečkauskaitei yra labai didelė, girdime ją net lietuviškuoju 
Foerster'iu vadinant. 

Tas vardas jai teikiamas ne dėl to, kad ji vertė į lietuvių kalbą Foer- 
ster'į ir ki kviena proga skelbė jo mintis (žinoma, drauge su kitomis) žo- 
džiu ar raštu, bet dėl to, kad ji griebėsi Foerster'io metodu auklėti Lietu- 
vos jaunuomenę. Gražiausias šito darbo pavyzdys yra jos auklėjamo po- 
būdžio straipsniai Naujoje Vaidilutėje. |ų daugumą surinkusi išleido Žini- 
ja atskiru tomu (Rimhes Vulundėlė),, kuris yra skiriamas jaunoms mer- 
gaitėms. 


36 Raštai, V, 56 s. Čia M. P. cituoja vieno vokiecių jaunimo laikraščio straipsnį. 


168 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba, 


Jeigu lyginsime šito tomo straipsnelius su Foerster'io Jaunuomenės 
auklėjimo skirsniais apie savitvardą, apie atsakingumą, apie savarankiškumą, 
apie žmonių meię ir su Auklėjimo ir auklėjimosi mintimis apie charak- 
terio idealą, apie valios lavinimą, apie moterų auklėjimą, apie jaunimo glo- 
bą, tai rasime daug bendrų bruožų, bent metodas — labai panašus. 

Ir vienas ir antras su tėviška ar motiniška meile puoselėja bręstančio- 
žmogaus charakterį. Abu pradeda nuo konkrečių pavyzdžių, nuo reikšmin- 
gų mažmožių (veidrodžiukas, dulkes šluostant...) ir paskum apeliuoja į ri- 
terišką jauno žmogaus savigarbą ar jautrią sąžinę, viena (Pečkauskaitė) ne 
paleisdama iš akių religinio idealo, antras (Foerster'is) — krikščioniško hu- 
manizmo. Norint plačiau juodu palyginti, reikėtų atskirą studiją parašyti. 

Tvirta valia, palenkta protui, išlavintas protas, palenktas religijai, ir 
didžiausio jautrumo sąžinė — štai M. Pečkauskaitės auklėjimo idealas. 
Vpačiai rūpi jai lavinti savo auklėtinių valią, diegti jaunose sielose daug 
gerų įpročių, kurie padėtų atsispirti neišvengiamoms pagundoms, žadinti 
atsakingumo jausmą (šitą būdą plačiai pritaikė Marijampolėje), mokyti są- 
moningai, savarankiškai protauti ir elgtis, nepasiduodant jokioms sugesti- 
joms ar įtakoms. 

Be to, M. Pečkauskaitė didelė moterų sielos žinovė, gal būt, čia ir 
Foerster'į pralenkusi. Ji pažįsta ypač šiais laikais žmoniją užplūdusias 
mases „tų nufrizuotų, apkarpytų, nudažytų asmenėlių, kurių ankštuose 
smegenėliuose netilpsta jokia didi kilni idėja, tų pasipuošusių amžinų lelių, 
kurių tuščiose krūtinėse niekados nesuliepsnoja didelė, amžina meilė, ku- 
rios jei kuomet ir domis „rimtais klausimais“, tai ar tik dėl to, kad tokia 
mada, ar kad tuo būdu tarias galėsiančios kam nors patikti.“37 

Bet ji šventai tiki, kad ir dabar tik per moterį, „taikos audėją“, ateis 
pasauliui išganymas, kaip jau yra atėjęs mūsų eros pradžioje. Ji tiki, kad 
moteris, tarusi pasauliui savo meilės žodį, stebuklinga motinystės jėga jung- 
dama žemę su dangum, gali išgydyti visas žmonijos ligas. Tokiam svarbiam 
ir kilniam uždaviniui rengė ji savo auklėtines. 

Moteris yra meilės atstovė, meilės skelbėja; mylėti — jos svarbiausias 
darbas, jos tikrasis ir vyriausiasis pašaukimas. „Stai aš Viešpaties tarnaitė“ — 
Dievo Motinos pasiaukojimo formulė, kuri visą žmoniją padarė laimingą, 
kurioje glūdi visos motinystės paslaptys. Motiniško altruizmo įtaką nuke- 
lia M. Pečkauskaitė toli už šeimos ribų. 


„Būti motina galima ne tik savo vaikams — galima ir svetimiems vai- 
kams, ir ne tik vaikams -— pagaliau kiekvienam žmogui, su kuriuo susitinkame 
begyvendamos šioje žemėje. Tai bus tuomet, jei tą „žmogų motiniškai užjau- 
sime, gelbėsime, gailėsimės, rūpinsimės juo, padėsime jam kuo begalėdamos. 
Tuomet, ir neturėdamos savo vaikų, eisime Dievo mums paskirtąją pareigą 
geriau už tas, kurios, tiesa, kūnų yra motinos, bet sieloje neturi nėmaž moti- 
niško meilumo, švelnumo ir troškino aukotis kitiems“'*8, 


Bet plačiausią išganymo darbą moteris dirba šeimoje ir kaip žmona, 
ir kaip motina, ir kaip žmogus. Juk šeimos aplinkumoje motinos vardas 

37 Raštai, V, 99. 

35 Raštai, V, 124. 


. 
| 
a 
Ę 
i 
. 
| 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 169 


tapo beveik šventenybė. Tame žodyje „yra sudėta ta- meilė, kokia besu- 
telpa žmogaus širdyje, visas šventumas, koks tik yra žmogaus pasiekiamas 
šioje žemėje, visas tas užmiršimas savęs dėl kitų, koks tik yra žmogaus 
pakeliamas.*3? Motina yra šeimos židinio centras, jai įduodamas į rankas 
vaiko kūno ir sielos gyvenimo vairas. Jos pareigos šventos ir labai at- 
sakingos. 3 

Norėdama tamsias Lietuvos motinas mokyti sunkaus, sudėtingo ir 
be galo reikšmingo auklėjimo meno, M. Pečkauskaitė parašė Motiną auklė- 
toją, Stai kaip ji ten vaizduoja tėvams jų pareigas. 


„Nėra didesnių šr šventesniu pareigų už tėvų pareigas. Tėvai, leisdami 
i pasaulį naujų padarų, kurių lig šiol nebuvo, kurių nebūtų, kad ne jie — 
prisiima labai didelę atsakomybę. Tie nauji žmonės bus arba laimė ir paguoda 
patiems tėvams ir žmonėms, su kuriais gyvens ir susidurs, ir išgyvenę paskir- 
tasias sau dienas pasieks amžinąją laimę arba tieks tiktai ašarų tėvams ir ki- 
tiems ir, pagaliau, patys bus amžinai nelaimingi. Ar gali būti tėvams baisesnis. 
dalykas, kaip matyti, kad tos sielos, kurios per juos gavo gyvybę, kurios yra 
Dievo pavestos jų globai, eina Liesiai į pražūlį ir keiks kuomet savo gimtąją 
valandą? Ar gali būti tėvams baisesnis dalykas, kaip matyti, kad jų vaikai 
daugina savim velnių tarnų skaičių 17 prisideda prie velnio karalystės platini- 
mo šiame pasaulyje? 

Jei tėvai padės tvirtus dorovės pamatus vaiko sieloje, tai vaikas, nors 
1 paklydęs kuriam laikui, tikriausiai grįš atgal į tikrąjį kelią, nes tėvų pamo- 
kymai, tėvų pavyzdys palieka vaiko sieloje labai gilių pėdsakų. Todėl jei vaikas 
užauga latras, nedorėlis, nieko vecrtas, čia visumet yra bent dalis tėvų kaltės, 
už kuria jie gaus svnkiai alsakyli Pasaulio Teisėjui“**9, : 


Taip įpareiguoja M. Pečkauskaitė tėvus savo vadovėlio įžangoje. Cia 
dar kartą galime konstatuoti, kaip autorė jungia auklėjimą su religija. Šei- 
ma jai yra tas Dievo medelynas, kuriame yra auginamos žmonių sielos. 
Motina yra ta palaiminta žemė, kuri daigina ir peni augančius medelius 
per visą gyvenimą, o saulė ir lietus — sakramentai -- aleina iš dangaus. 
Motinos meilė, tas aukščiausias krikščioniško altruizmo laipsnis, pasaulyje 
daro stebuklus. Bet motina turi mokėti tą sąvo meilę realizuoti pedago- 
giškomis auklėjimo lytimis, kitaip jos meilė tampa dar žalinga, gali vaiką ir 
visai sugadinti. Tai rodosi toks elementariškas dalykas, bet kaip mažai 
terespektuojamas mūsų šeimose! O juk daugelio jis dar nežinomas. M. 
Pečkauskaitė ir rašo savo veikalą labiau toms nežinančioms motinoms, bet 
tai yra aukso knyga kiekvienai šeimai (ypač toms šeimoms, kurios sveti- 
mų kalbų nemoka), nes čia autorė paliečia labai daug tikrai svarbių klau- 
simų ir juos taip mokomai, taip psichologiškai ir pedagogiškai, sakyčiau, 
visai foersteriškai sprendžia. Je: Votivą auklėtoją turėtų visos mūsų motinos: 
ir mokėtų ją pritaikyti savo vaikus auklėdamos, tai Lietuva vėl būtų didvy- 
rių žemė! 

k M. Pečkauskaitės beletristika taip pat pedagogiška. Daug kas ją dėl 
to bara, nes grožinei literatūrai kiekviena tendencija kenkia, mažindama jos. 


39 Ibid. 124 s. 
10 Motina auklėtoja, 1 S. 


170 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


meniškąją vertę. Čia galima kelti klausimą: ar M. Pečkauskaitės beletristi- 
kos pedagogiškumą dera vadinti žalinga tendencija? Imkime Vincą Stenį. 
Toje apysakoje rasime labai daug auklėjamosios medžiagos. Pats Stonių 
Vincukas, to veikalo herojus, tikrai valančiškai geras vaikas. Jis labai darb- 
štus, klusnus, geros širdies, protingas riteriškas, religingas, o jau mokytis, 
šviestis kaip nori! Jis didžiausia parama (nors dar ir visai jaunas) savo 
senai motinai, jis tėviškas jaunesnių broliukų, sesučių, net kaimo vaikų 
auklėtojas, būsimas liaudies švietėjas, didelis patriotas, net tėvą prikalba 
grįžti iš Amerikos į Lietuvą, išrodinėdamas, kad žmogus labai nusideda 
apleisdamas savo tėvynę, tą antrają motiną. 

Teisybė, buvo Vincukas kartą ir nusidėjęs: paėmė iš pono miško 
nupiautą beržinį pagalį. Bet tuojau susiprato ir ne tik paimtąjį medį atgal 
nuvežė, bet dėl tokio savo pasielgimo taip gailėjosi ir graudinosi, kad iš 
gėdos nebežinojo kur dingti, ir pasiryžo savo gyvenime nieko svetimo 
nebepaimti. Toks perdaug idealizuotas asmuo, žinoma, atrodo tendencin- 
gas, negyvenimiškas, išgalvotas. 

Tokie paveikslingi yra ir kiti IV. raštų tomo, tos geriausios vaikų kny- 
gelės, vaizdelių asmens.“ Kūrinėlio Į Šviesą Juozukas, nors ir labai šiurkš- 
čiose aplinkybėse auklėjamas, nors tėvai tamsūs, pikti — visa savo jauna gyvy- 
be veržte veržiasi į mokslą, kaip gėlė į saulę. Apysakaitės /š duktaro pasal-o- 
„jimų Antanukas — dikensiškas, herojiškas, gražios sielos berniukas. Kaip 
visi gailisi jo, taip anksti mirusio! Net gydytojas, kuris tik vieną kartą 
buvo jį pavėžinęs. Karo vaizdelio Vasitakė proga Onelė Skirsgėlaitė - gy- 
vas pasiaukojimas. Panašių bruožų rasime ir Viktutėje it Senojo Dvaro Iru- 
tėje, Kazelėje, Nikoje. 

Ar visa tai tendencija? Ir taip ir ne. Gyvenimo tikrovės atžvilgiu, 
daugelis M. Pečkauskaitės sukurtų personažų bus pačios autorės idealiu- 
kai. Bet tai labiau pačios M. Pečkauskaitės asmens, jos gyvenimo tenden- 
cija, o ne kūrybos, nes vaizduojamieji asmens jos veikaluose visados išei- 
na tikri, gyvi, pakankamai motyvuoti, — beveik kiekvieną jų galime įsivaiz- 
duoti gyvenantį. O jeigu veikalo asmuo mums atrodo ir gyvenime galimas, 
tai meno atžvilgiu jis yra vykęs, - nors ir neapima visų žmogaus individo 
bruožų, nors ir yra dargi šališkas. 

„Būtų nei šio, nei to, bet perdaug ideali“, sprendžia vienas kavalie- 
rius apie Viktutę (VI, 21). Taip ir pati autorė turi vieną „ydą“ — idealizmą. 
Visas jos asmuo toks spalvingai skaidrus, kad jis visus daiktus ar asme- 
nis, kuriuos tik autorė paliečia, savaip peršviečia, performuoja, idealizmu 
nudažo. Bet vaizduojamieji asmenys nėra vien kokios schemos, idealistiš- 
kos lėlės, bet gyvi, tikri žmonės meno veikale, kaip tikra buvo (tokia pat 
idealistė) ir pati autorė gyvenime. Juose rasime žymiai daugiau psicholo- 
ginės tiesos, kaip, pav., Vydūno dramų personažuose. 

Valančius, net ir Duonelaitis daug tendencingesni. Valančius savo 
vaizdelių pabaigoje visados daro griežtas išvadas, kur dorieji, gerieji vaikai 
yra atlyginami gausiomis malonėmis, o bloguosius kamuoja nelaimės. Duo- 
nelaitis, vaizduodamas paukščių gyvenimą, siūlo būrams iš jų mokytis do- 
rovingumo, net religingumo, o prie pasakėčių vis prikergia ir mažą pa- 
moksliuką. Ir vieno ir kito raštuose jau i kunigą, dorovės ir religijos mo- 
kytoją, o Pečkauskaitės auklėjamasis veikalo tikslas neprasikiša pro meniš- 


Ž 
k. 
| 


- 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 171 


kąjį: juodu eina abu draugėn susipynę, kyla iš pačios autorės kūrybinės 
potencijos, iš jos kultūringos altruistiškos asmenybės. Bet auklėjamą įta- 
ką Pečkauskaitė skaitytojui daro didesnę, kaip Valančius ir Duonelaitis, nes 
didaktika skaitytojui įgrysta, o didaktiškai parinkti ir meniškai nupiešti gy- 
venimo vaizdai pamažu įsminga į skaitančiojo sielą ir ją auklėjamai veikia. 

Auklėjamą medžiagą Pečkauskaitė vartoja ne vien savo veikiamiesiems 
asmenims charakterizuoti, bet ir epizodiniams vaizdams piešti ir veikalo fo- 
nui sudaryti. Epizodinės auklėjamosios medžiagos ypač daug yra Vinco 
Stonio veikalėlyje, kuris, tur būt, dėl tos priežasties yra tendencingiausiu 
jos veikalu laikomas. Sunaudodama savo taip gražiai parašytus Jstorijos 
paveikslus, Pečkauskaitė čia patiekė visą tautiškojo auklėjimo programą ir 
daugeliui mūsų parodė, kur tam reikalui ieškotis medžiagos (Živilė, Pilėnų 
kova, Mergelė karžygė) ir kaip tą medžiagą auklėjamai sudoroti su moki- 
niais. Auklėjimo motyvus ji iškelia visur, kur tik vaizduoja tėvų ir vaikų, 
Ža ir mažiukų, net dvaro ir liaudies santykius (Viktuiė, Sename 
Dvare). 

Kad tokie motyvai gali būti paimti iš gyvenimo tikrovės, liudija jos 
pačios biografija, jos šeimos santykiai. Pečkauskaitė pati buvo didelė išim- 
tis mūsų gyvenime, ir jos kūrybos medžiaga yra išimtinė. Ji neieško dei- 
manto žėrinčioje rasoje, kaip sakėsi ieškojęs Vaičaitis, bet ieško gyvenime 
ir randa žmonių širdyje. Širdies deimantų pilna visa jos kūryba. Randa 
autorė gyvenime ir dirbtinių (netikrų) deimantų, bet jais nesigėri, pažįsta 
ji ir gyvenimo purvynus, bet juos ima tik kontrastams (Mėlynoji mergelė). 
Dėl iokio medžiagos pasirinkimo mes neturime autorės barti, ypač, jei ji 
mums duoda tikrai motyvuotus, pergyventus dalykus, nes juk literatūra yra 
autoriaus idėjų kūryba, o ne realinio gyvenimo fotografija; kūryba gyveni- 
mą formuoja, o ne jam vergauja. Autorės siela visados buvo pilna krikš- 
čioniškojo altruizmo, todėl ir jos kūrybos motyvai dažnai supinti iš moti- 
niškos ineilės ir riteriško pasiaukojimo faktų; visas jos asmuo buvo toks 
šviesus, beveik šventas, todėl ir jos visa kūryba — deimantinė. 


3. Grožis. 


Mąstydama apie aukščiausiąjį Absoliutą M. Pečkauskaitė, randa Jame 
ne tik tiesos, gėrio, bet ir grožio šaltinį. Jo sukurtame pasauly daug gra- 
žių dalykų, kurie ramina, guodžia materiališkose aplinkybėse kalinčią žmo- 
gaus sielą. 

„Grožis lai begalės atspindis. Tai nujautimas Dievo“. Begalė atsispindi 
grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas 
stengdamasi sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip 
mūsų sielą, šiame netobulybių pasauly būdama, veržias sugauti nors mažutę 
kibirkštėlę Absoliuto. kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gy- 
vuoti“ (IT, 166). 


Daug nekalčiausio, visiems prieinamo grožio yra gamtoje. Joje kūrė- 
jas randa įkvėpimo, savo kūrybai medžiagos it formų. Paslaptingose gam- 
tos knygose galįs sveikai galvoti ir jausti žmogus pradeda nuvokti Kūrėjo 
mintis, supranta save. M. Pečkauskaitė beveik tik ir ima gamtą savo kū: 
ryboje, kaip tarpininką tarp Dievo ir žmogaus. 


172 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Stai žemaitiškas ruduo Sename Dvare. 

„Pilku rūku apsiaustas šiandien visas pasaulis ir mane visą apsiautė ru- 
dens nuotaika. Klevų alieja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo, 
šen ir ten, raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeis- 
tos širdies. Ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius. Ilgu viso ko: saulėtų: 
vasaros dienų, jau nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių 
gėlių, ir debesėlių, nuplaukusių į nežinomą tolį, ir išlėkusių į dausas paukščių... 

(II, 229). 


Arba Ant Uetlibergo Šveicarijoje: 


„Viršum manes mėlynavo dangus, lyg brangiausias saliras, saulės spin- 
dulio pervertas: po manimi žaliavo žolės smaragdai, o vietomis spindėjo sidabri-- 
nis sniegas... Buvo taip tylu, iarytum po visu tuo safiriniu skliautu nekvėpavo 
nė vienas gyvas padaras. Visas pasaulis nutilo sielos pagavime lenkdamasis 
saulei nugalėtojai pilkaveidžio rūko, kuris štai dabar — nugriaužtas — baltomis 
nebylėmis bangomis laižė aukštus auksinės saulės karalystės krantus, nedrįsda- 
mas i ją įsiveržti... 

Ir užgavo tyla ir begalė sielos arfą, ir ėmė ji skambėti. Kokia nuostabi 
yra tylos ir begalės muzika! Lyg sunkus skudurų apsiaustas, krinta kūno ap- 
danga, o siela, sparnus išskėtus, kaip mistiškas paukštis, kyla į padanges“ 

. (VI, 226 s.). ž 


Arba vėl iš to paties Seno Dvaro: 


„Tyli, laiminga snaudė Venta, tamsiaveidė, savo mylimojo mėnulio gla- 
monėjama, kuris ta burtų naktį nusileido pas ją spinduliuotu taku. Seni susi- 
gūžę gluosniai, ant jos pasilenkę, tyliai tyliai sekė paslaptingas pasakas. Juodos 
alėjos atrodė kaip ilgi gotiški koridoriai... Tyliai kugždėjo sodo medžiai, tyliai 
alsavo gėlės saldžiais kvapais... Visur buvo pilna paslaplingo šnabždesio, neiš- 
lartų žodžių, nesugaudomų atdūsių. Žemės, augalų, oro ir žvaigždžių sielos, per“ 
dieną supančiotos, dabar visiems gyviams užmigus nutraukė varžančius jas 
raiščius ir ėmė tikrai gyventi. 

Skaudus disonansas gamtos simfonijojs buvo žmonės — vilkai, žmonės — 
šakalai, žmonės — lapės.“ 


Graži gamta atriša sielos sparnus, praveria vaizduotei naujus begali- 
nius ruimus, prikelia ilgesį, nuteikia kūrybai. 

Grožėdamasi gamta autorė tuoj pastebi, kad šitas grožis tėra tik am- 
žinojo šešėlis. Ir liūdna darosi: 


„Keista, kad kiekviename dideliame gerėjimesi yra skausmo grūdelis (VI, 
254). 

Kiek kartų labai grožėjuos kuo nors, tiek kartų jaučiuos turinti „ant akių 
lyg kokį raištį, kuris man kliudo praregėli visą grožį. Ima troškimas, kad jis 
greičiau nukristų... Ir valandomis žavi mane mirtis...“ (VI, 259). 


Štai tas Dobilo paskelbtasis lietuvių dangaus „šturmavimas“, kurį jau 
Vienožinskis taip jautriai verkdamas savo lirikoje ir apmetė ir ataudė, kurį 
nugirstame ir Maironio, ir Vaičaičio, net ir Lazdynų Pelėdos kūryboje, ku- 
rį dar anksčiau mūsų liaudis graudingose savo dainose išdainavo, iš- 
raudojo. 


TBA APLTEASV SRT A 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 173 


„Siela vis nerimsta... Jai ilgu plačiojoje žemėj, 
Jai dieną ir naktį tikroji vaidenas tėvynė. 

Ak, grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublukęs, 
Ak, tonų anųjų čia atbalsis silpnas, netikras.“*1 


M. Pečkauskaitė savo intuicija jaučia, girdi amžinybės garsus, kuriuos 
jis gaudo savo kūryboje, kurie per gamtos grožį, per meną skverbiasi jo sie- 
lon, vilioja mesti žemę, pabėgti į kitą pasaulį. . 


Ji žino, kad žmogus turi gyvenimo tikslą ir žemėje. Amžinybės ir 
jos grožio nujautimas skatina ją gyventi, dirbti, gyvenimą formuoti, gra- 
žinti, tobulinti. 


„Kad gėrėtis galėtume grožiu 

tuo amžinuoju, netemdomu nieko, 

ir kad harmonija pilnai mus žavėlų. 

ir laimės jaustumėm visą gilybę 

amžių amžius —- mūsų ausys tur pirma 
daug daug išgirsti skaudžių disonansų, 
ir akis turi užgauti biaurumas, 

o širdis vargšė — nuo blogio kentėti 

ir ak! pati ji gaivinti ugdyti“* 


Vadinasi, nėra gero be blogo. Ciyvenimas yra ta neišvengiamoji blo- 
gybė ir būtinoji sąlyga, jei nori pasiekti amžinąją tiesą, gėrį, grožį. Tad 
„gyventi reikia. Skaudu, kad tenka klaidžioti, nusidėti, bet vėl kildamas, 
laimėdamas kuri savo gyvenimą ir amžinąją laimę. 


Kas turi siauresnę širdį, kas negali mylėti, aukotis visai žmonijai, vi- 
sai tautai, tas myli savo artimuosius: tėvai vaikus, vaikai tėvus — šeimos 
meilė. Dar siauresnis skritulys — dviejų sielų harmonija, asmeninė jaunų 
žmonių meilė. Kiek čia pasiaukojimo, kančios, kiek grožio (4/ė/ynoji mer- 
gelė). Tyriausi jausmai — meilės jausmai, laimingiausi metai — žydėjimo 
laikas (Viktutė ir daktaras). 


Dėl to „dievų mylimieji miršta jauni“. Dėl to Viktutė, pasiekusi dvie- 
jų žmonių meilės zenitą, pasibaigia. Įvykus visiškai dviejų iaunų sielų 
harmonijai, nusiskaidrinus pasibaigia ir Anuomet. Beveik tas pats ir Mėly- 
uojo) mergelėj, tik čia gražiausiame harmonijos akorde viena styga nutrūksta, 
ir vienas pasilikęs Jurgis kamuote kamuojasi tarp pragaro (tikrasis gyveni- 
mas) ir dangaus (svajonėse apie buvusią didelę meilę). 


M. Pečkauskaitė estetė, absoliutinio grožio ieškotoja ir skelbėja. Ypač 
tatai žymu paskutiniuose josios veikaluose (Sename Dvare, Ant Uetlibergo, 
Mėlynoji mergelė). Bet ji nepasakys su Nietzsche: Die Kunst und nichts als 
die Kunst. Ji netvirtins su Oskaru“ Wilde'u, kad tikras yra tik menas, o 
gyvenimas ir visa realybė tėra meno kopija, atspindys. M. Pečkauskaitė 
estetė katalikė. Jai menas padeda Dievą pažinti, arčiau jį prieiti, pajausti. 


41 Raštai II, 86 s. 
42 Raštai, III, 14. 


174 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


III. M. Pečkauskaitės kūrybos materialinis pasaulis. 


Anksčiau aprašytas M. Pečkauskaitės kūrybos idėjinis pasaulis (Dievas, 
caritas, grožis...) nėra kokia sustingusi abstraktiška programa, pagal kurią 
veikiama, gyvenama, tas pasaulis yra judrus, gyvas, veikiąs, jis yra pačio 
gyvenimo ir veikimo motorinis gaivalas. Jis, be abejo, apsprendžia ir ma- 
terialines kūrybos aplinkybes. 

Kiekviena vedamoji idėja ar bent jos kuri skeveldra tampa Pečkaus- 
kaitės kūryboj branduoliu, centru, apie kurį formuojasi kūrybos medžia- 
ga, veikiantieji asmenys, veikale vaizduojami žmonių gyvenimo duomens. 

Tuo būdu M. Pečkauskaitė yra idealistė. Vadinasi, pasirinktąją kūry- 
bos medžiagą suprasmina, suidėjina, net sudievina. O medžiagą savo kil- 
nioms idėjoms inkorporuoti ji vis dėlto dažniausiai ima ne iš kokių padan- 
gių, ne fantazijos sukurtą pasaulį, bet paprastuosius reališkuosius  žmo- 
nių gyvenimo faktus. Iš: tos pusės ji realistė. Cia jau M. Pečkauskaitės 
kūrybą iš anksto galime charakterizuoti: idėjinis realizmas arba praktiškasis. 
idealizmas. 2 

Zinoma, terminų pasirinkimas čia tėra reliatyvus dalykas, nes juk joks 
rašytojas be realios medžiagos (tam tikrų gyvenimiškų, tikroviškų vaizdų) 
jokiu būdu neišsivers, o iš antros pusės, kad ir didžiausias realistas, visiš- 
kai be idėjų pasaulio neįmanomas, jei jis tik tikrai įkvėptas poetas. 

Pečkauskaitės kūryboje šitas dviejų pasaulių susidūrimas labai darniai 
natūraliai išeina, kaip kad natūralu yra gera ir bloga pasauly, juoda — bal- 
ta, linksma — liūdna, diena — naktis, dorybė — nuodėmė, Dievas — šė- 
tonas... 

Mažutę persvarą turi idėjinė pusė. Ne medžiaga falsuojama, bet 
tikslas medžiagą renkasi. Čia nusveria pedagogiškasis momentas: reikia 
gerinti, taisyti, idealinti realųjį pasaulį. 2 . 

Materialinio kūrybos pasaulio centre — žmogus. Žmogus, kuris neša 
universališkas pačios autorės iš dalies ir mūsų tautoje randamas idėjas 
(Viktutės religingumas, Mamaitės estetizmas, Urbonienės motiniška meilė...) 
ir kartu yra įstatytas į konkretiškas lietuvių tautos gyvenimo aplinkybes 
su laiko ir vietos koloritu (su lokaliniais ir temporaliniais bruožais). 


1. Laiko fonas. 


Spaudos draudimo, tautiškojo budimo gadynė, kurią mėgino beveik 
visi senesnieji: Aušros tradicijų rašytojai: Maironis, Vaižgantas, net Vy- 
dūnas.. Spaudos draudimo dokumentų ypačiai daug Sename Dvare, 
kur pavaizduotas idealistas žemaitis knygnešys ir dievų dirbėjas Levanar- 
da. Mamaitė perka draudžiamąsias knygas. Tą pat daro Viktutė ir Vinco 
Stonio panelė. O jau net gerokai organizuota kova dėl lietuviškos knygos 
pasirodo apysakoje Anuomet, kur ir Užvenčio uriadnikas išsimaudo Varmių 
pelkėse knygnešius begaudydamas. Dvi poros, būtent, Viktutė su daktaru 
ir Miriam su Jurgiu, net į sužadėtuvių priesaiką įdeda bendrą darbą gim- 
stančiai tėvynei. Ė 

Įdomus yra to laikotarpio faktas — lietuvių kaimiečių švietimosi pra- 
"džia — „daraktorių“ gadynė, antroji, po rimšiškės, Lietuvos mokyklos rū- 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 175. 


šis. Mat, nuo Valančiaus laikų lietuviai savo vaikų į rusiškas mokyklas 
nebenorėjo leisti, kad nesupravoslavintų ir nesurusintų. 

M. Pečkauskaitė šitą faktą kiek falsitikuoja, žinoma, su geriausia inten- 
cija. Ji „daraktorių“ pareigas ųžkrauna ir bajorėms dvarų panelėms 
(Viktutė, Vinco Siunio mokytoja...) Pečkauskaitė, be abejo, turėjo teisę taip 
rašyti, nes ji pati, būdama dvaro panelė, taip „daraktoriaudavo“, bet šiaip: 
tas uždavinys mūsų dvarininkų panelėms buvo labai tolimas, nors ir būtų 
buvęs be galo brangintinas. Todėl šitas faktas pasilizka nepasiekto ide- 
alo srityje. 

Randame ir rusiškos mokyklos tendencijos pavyzdį. Pleikių Antaniu- 
kas (/š dakturo pasukojimų), mokytojo yra verčiamas atsakyti „ja ruskij“. Vai- 
kas, žinoma, išimtis iš daugelio, nors to apysakėlėje ir nematyti, atsako: 
„Aš katalikas, lietuvis.“ (Gauna kerčioje stovėti, bet pasiryžęs taip ir kitą 
sykį atsakyti, nes negražu, negarbinga taip biauriai meluoti. Cia dokumen- 
tai tvarkoje, nors kiek idealizuoti. 

Antras laiko kraštas, su kuriuo susipynę M. Pečkauskaitės raštų tem- 
poraliniai siūlai — Didysis karas. Iš šito laikotarpio medžiagos daug ne- 
bėra. Vaizdelyje Pusituikė proga randame reališką karo aprašymą, vokiečių 
žygiavimą per Lietuvą. Kitame — Dėl tėvynės — karo sūkuryje bruzdan- 
čių lietuvių atgarsiai ir lenkiškų Lietuvos bajorų dėl šito fakto, vadinasi, 
dėl tėvynės ateities, sielojimaisi. 


2. Luomų santykiai. 

Čia iškyla kitas realiojo gyvenimo faktorius — luomų santykiai. 
Šiaip ar taip, iki Didžiojo karo mūsų tautoje tebuvo du ryškūs luomai: 
sulenkėję bajorai ir lietuviška liaudis. Bajorų tarpe pasirodo vienas kitas. 
lietuviams lojalus, nors kalba lenkiškai, o kiti — lenkai arba visiškai su- 
lenkėję lietuviai. Kaimiečių (vadinasi, lietuvių) tarpe išsiskiria vienas kitas 
inteligentas ar bent truputį apsišvietęs vadas, o kiti yra tamsūs ūkininkai, 
darbininkai, kumiečiai. Atskirą visuomenės dalį sudaro, “žinoma, dvasinin- 
kai, bet jie šliejasi į vieną ar į antrą grupę: senieji labiau į bajorų, jaunie- 
ji palengva — į lietuvių. 

M. Pečkauskaitei rūpi tų luomų santykiai. Ji beveik visuose savo 
reikaluose suveda tas dvi mūsų tautos gyvenimo puses į kontaktą (Vik/utė, 
Vincas Ston s, Sename dvare, Sulaukė...), kaip ir kiti senesnieji mūsų rašytojai: 
Maironis, Lazydnų Pelėda, Žemaitė... 

a. Dešinysis sparnas — tradicijų žmonės. Jie garbina Len- 

kiją nuo Lublino unijos, nuo Jogailos laikų. Jie sentimentalūs patriotai 
romantikai, nori atstatyti senąją valstybę „nuo jūrų iki jūrų“, kur lietuvis ir 
lenkas — du broliu vienos bendros motinos — „oičiznos.* Tik lietuvių 
sąvoka čia teapima vienus Lietuvos bajorus. Apie liaudį ir kalbos dar ne- 
gali būti: tai dar ne žmonės, bent ne piliečiai. 
„„ „Daug įdomių bajoriškų pastabų randame M. Pečkauskaitės Viktutėje. 
Cia jauni ir seni bajorai tik linksminasi, važinėja iš pokylio į pokylį. Kar- 
navalą praužia Varšuvoje. Mužikus vadina gyvuliais, jei tie iš tolo nesi- 
lenkia, rankų kojų  nebučiuoja. Ponios meilę laiko pasenusiu, romantiškų 
dalyku, panos tekėdamos tik partijos ieško, kavalieriai geria, kol viską pra- 
švilpia. 


176 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Ypačiai daug bajorų gyvenimo dokumentų yra „Sename Dvare. Čia 
visas dvaras, kaip ant delno: rūmų papročiai, tarnai, šeimos santykiai; pas- 
kum pokyliai, vaišės, kortos, medžioklės; tetų psichologija, favoritai (katinas), 
diktatūra. Labai įdomus senolis („bočelis“), žemaičių patriotas ir... labai 
didelis saldainių mėgėjas. 


Čia vaizduojamos Paulinos vestuvės jau kažkoks farsas iš nusmukų- 
sių bajorų gyvenimo. 


— Te! Durnas, tai durnas, „ale do gospadarki chytry“—vertina jaunoji 
savo būsimąjį vyrą.  Daugumas šitų vestuvių bajorų baisiausiai sumuži- 
kėję. Jaučiamas kažkoks pasigailėjimo vertas išsigimimas. Senoviškas, va- 
dinasi, lenkiškas bepasilikęs tik dirbtinis honoras ir kalba, bet taip sudar- 
kyta, kad tikras lenkas nebesuprastų. Pav.: 


„A ci i dla mnie pszyszpilicie?“; „A ci przyjmicie mnie do srodka?“; 
„Poszoru mato, nie bendzi czym žywiolki przekarmic“; „Ugor jeszcze mie 
skartani“; „Niejuž i panowi, i szlachetni po žmujdzku bendo gadac mien- 
dzy sobo?“, 


„Tur būt, nėra pasauly juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajo- 
rus. Proto ir širdies kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, 0 put- 
lūs, pilni pretensijos, su didžiausia panieka žiūri į „chamus“. Dieve, kaip jie 
kalba lenkiškai! Kas nori studijuoti lietuvių kalbą, tas. tesiklausai jų lenkiškos 
kalbos. Kaip jie prijuokino mane vakar per vestuves klebonijoj! Bet, tiesį 
sakant, tai yra juokai per ašaras. Gaila man jų. Kodėl tie mūsų bajorai tokie 
juokingi? Daugiausia dėl to, kad taip kalba lenkiškai. Tepametie jie tą lenkų 
kalbos karikalūrą, teimie kalbėti žemaitiškai — ir tuojau nustos mažiausiai 
pusės to savo komiškumo.“ (W, 163j. 


Antras bajoriškų komedijų centras Sename Dvare tai svečiai iš Vil- 
niaus — ciocia Karusia ir dėdė Boleš — nepaprasta bajoriška pora. Karu- 
sia labai nori būti jauna ir graži, labai pavydi, kiekviename žingsnyje da- 
boja savo vyrą, kuris randa progų nuo jos pasprukti paflirtuoti su kito- 
mis. Ji labai maldinga, bet jos poteriai gyva komedija, kaip kokios mies- 
telio davatkos. Ji opi garbingoms savo luomo tradicijoms ir plūsta Ma- 
maitę už leidimą vaikams žaisti su kaimiečiais. Nešykšti M. Pečkauskaitė 
+iebių spalvų, vaizduodama šitokią tipingą bajorę. 


Jos vyras — visai tinkamas jai partneris. Dedasi esąs nuostabus 
medžiotojas, turi paskutinės mados medžioklinį kostiumą, bet taip bijo 
šautuvo, kad užsikabindamas iš baimės net užsimerkia. Nepaprastai tuš- 
čias putlumas. Jis didžiuojasi šaunios medžioklės karaliaus titulu, nors tą 
stirną, dėl kurios jam ta garbė teko, nušovė pats šeimininkas, tik iš man- 
dagumo neprisipažino. Jame labai daug donkichotiškumo. 

Vaizdelyje Dėl tėvynės M. Pečkauskaitė beveik pereina į šaržą, taip, ro- 
»dos. jos visai prigimčiai svetimą.  Vaizduodama bajorų pažiūras į lietuvių 
judėjimą, matyt, šitas priemones randa tinkamiausias. 

Kažkoks, aiškiausiai lietuviškos kilmės, beveik idiotiškai sentimentalus 
lenkų patriotas bajoras Rimša važinėja po savo kaimynus keldamas ne- 
„girdėtą triukšmą. 


4 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 177 


„Tėvynė mūsų dega, dega Lenkija! Griūna mūsų tradicijos, griūna kalba 
ir tikėjimas! Baisių laikų susilaukėme! Gaisras kasdien vis eina platyn, o mes 
snaudžiame, nzegelbime, sėdimė sudėję rankas!“*3, 


Pas bajorus Skirgailas viešinti vinto kompanija, šitų Rimšos žodžių 
baisiai išgąsdinta, šiek tiek atlyžta sužinojus, kad tas gaisras — litvomanų 
darbai. Litvomanai pradėję steigti lietuviškas draugijas, ketiną išskersti 
visus lenkus, panaikinti uniją, sugriauti tikėjimą ir daug kitų baisių nusi- 
kaltimų padaryti. Visi bajorai reiškia savo nustebimą ir pasipiktinimą. Kas 
per prasimanymas! Ką jie išmano, tie „chamai“! Tie kvailiai, vagys, gir- 
tuokliai, už stiklelį degtinės parduodą savo sąžinę — banda. Kaip vaikai 
privalo globėjų, taip ir mužikai. Mužikai — vaikai, o bajorai — jų tėvai, 
globėjai. 

Rimšai atrodo, kad jau nebetoli pasaulio pabaiga, jei mužikas net 
mokytis įsigeidė. 

„Vieni tik bajorai sulaiko dar visuomenę nuo galutinio ištvirkimo. Ir 
dar tie litvomanai drįsta jiems, dvarininkams, prikaišioti, kad jie nemylį Lietuvos! 

Be bajorijos nėra tautos.  Bajorija yra tai židiniai, iš kurių plaukia 
liaudžiai šiluma ir šviesa. YViktai dvarinmkuose liaudis tegali rasti aukštus 
patriotizmo ir šeimynos idealus, tikrą religijos jausmą, švelnius papročius, auk- 
štą kultūrą“*i, 


Ne be reikalo gąsdino Rimša ramius savo kaimynus: jis sukvietė 
didžiulį bajorų susivažiavimą — seimą. Pats sugalvojo gražią programą 
su kalbomis, gyvaisiais paveikslais ir kitokiais sentimentais. Savo sveiki- 
nimo prakalboje aiškiausiai išdėjo kenčiančios tėvynės bėdas, litvomanijos 
gaisro pavojų — pasaulio pabaigą ir... nerado pritarimo. Jo sukviestiems 
ponams tokios kalbos nusibodo. Atvykę jie papuotauti, pakortuoti, paflir- 
tuoti, o čia klausykis apie kovas ir pasiaukojimą. Ką bepadės kalbos. Jei 
gaisras jau įsiliepsnojęs — nebeužgesysi; jei pasaulio galas artinasi, tai 
reikia bent pasilinksminti, kol dar galima. Dėl tokio „pasisekimo“ organi- 
zatorius kuo priepuolio negauna. 


Įdomus yra čia tas faktas, kad daugumas p. Rimšos sukviestų svečių 
nežiūri į litvomanijos pavojų rimtai. Neleidžia net posėdžio pabaigti. Tat 
Jabai neigiamai charakterizuoja bajorus: smarkiai pakalbėti, pašūkauti, kitas 
(Rimša) gali net iš galvos kraustytis, bet kai reikia veikti, nėra kam. (Gal 
tai yra nesugebėjimas, o gal... ir išsigimimas. Užti, puotauti, kol galima, 
o „aprės nous le dėluge“. Likimo pasmerktieji mirti... Iš tikrųjų gal kaip 
tik dėl to išnyko plačios mūsų bajorų šeimos, nusmuko dvarai. Ne par- 
celiacija juos pražudė. Štai kodėl M. Pečkauskaitei, pačiai bajorei, ašaros 
byra tokius juokus, tokį šaržą apie bajorus rašant. Toks yra vienas mūsų 
visuomenės polis M. Pečkauskaitės raštuose. 

b. Antras — lietuviška liaudis. Toje pusėje ir autorės sim- 
patijos. Cia daug gyvybės. Dar Valančiaus pastūmėta liaudis ima smar- 
kiai šviestis. Būdama sveika, neišsigyvenusi, tauta turi daug dvasios jėgų, 


45 Raštai, III, 164. 
4 Raštai, III, 183 s. 


178 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba, 


gabumų. Tokie Antaniukai, Vincukai, Juozukai — tikri wunderkindai. Bun- 
da tautos genijas kovai su milžinišku priešu.  Mažiukas Dovydas ir Gali- 
jotas! Kova nelygi, bet kiek pasiryžimo, koks entuziazmas! (Iš daktaro pa- 
sakojimų). Ir stumiasi tauta į priekį: šviesa sklinda iš Prūsų. Svinta Auš- 
va, suskamba Varpas, keliasi Tėvynės Sargas. Pagaliau spaudos laisvė. Laik- 
raščiai, vakarėliai, draugijos, susirinkimai, paskaitos, vieši vakarai... Stai tas 
Lietuvą uždegęs gaisras. 

Tas tautos kamienas, teisybė, tamsus, liaudis nemoka nei skaityti nei 
rašyti, bet jos dorovės lobynas neišsemiamas. Koks sugyvenimas, susiklausy- 
mas šeimoje (Stoniai), kokia didinga motinos meilė (Urbonienė), koks au- 
kingumas, patriotizmas, religingumas (Rožė Banytė, Onelė Skirsgėlaitė, Le- 
vanarda, Silvestras)! Tokioje sultingoje dirvoje dygo ir augo tie wunderkin- 
dai, brendo tautos didvyriai, formavosi jos laisvė. Vaizdelio Dėl tėvynės 
bajorų agoniški šūkavimai jau pirštu prikišama rodo, kad lietuvių judėji- 
mas yra didelė jėga, kurios užtvenkti niekas nebegalės, kuri pajėgs sutrau- 


Tą kyti vergovės pančius. Iš liaudies kilę inteligentai pastūmėjo į šalį išsigi- 


musią, susiraukšlėjusią „tautos kaktą“ — bajoriją ir patys ėmė tautai 
vadovauti (Daktaras Antanas, p. Jonas). 

Susižavėjus tuo liaudies gyvastingumu, M. Pečkauskaitė lyg ir nebe- 
pastebi jos blogybių. Pavyzdžiui, Žemaitė tuo pat laiku buvo tų blogybių 
tiek ir tiek suradusi. O M. Pečkauskaitė tik vieną kitą neigiamą bruoželį 
tepastebi (Sename Dvare tarnaitės kartais vagia, ūkininkai dėl niekų pešasi, 
senieji labai prietaringi..) Ir tatai jau pakankamai parodo, kad ji mokėjo 
pastebėti gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų buvo, bet jai neįdomu, koktu 
po šiukšlynus kapotytis, kai aplinkui tiek gražių gėlių. 

Du sunkius ir iš dalies pateisinamus kaltinimus metė Rimša ir kiti 
„dėl tėvynės“ susirūpinę bajorai — bedieviškumą ir tradicijų stoką. Pir- 
mąjį kaltinimą M. Pečkauskaitė randa pamatuotą (Viktutėj), bet ji to fakto 
nelaiko visuotiniu dalyku, nes buvo atgimstančių lietuvių tikrų katalikų 
(Daktaras). Tautos darbo dirbti gali drauge susieiti ir įvairių pasaulėžiūrų 
žmonės. Baranauskas, žinoma, nebūtų su tuo sutikęs. 

Antrasis. kaltinimas M. Pečkauskaitei atrodo lyg iš piršto išlaužtas, 
nors, tiesą sakant, dėl tradicijų stokos mes ilgai ir daug klaidžiojome, net 
ir šiandien tą stoką skaudžiai tebejaučiame. Bet čia likimas (vergovė) ir 
mūsų pačių nesugebėjimas kaltas. Bajorai čia nieko negalėtų padėti, nes 
jų tradicijos mūsų laikams visai jau nebetinka: senai jau lavonu dvokia 
mūsų krašte. 

Tam tikras vidurys, tarpas tarp lietuvių ir ypač tarp lietuvių inteligen- 
tų ir sulenkėjusių bajorų yra tie negausūs bajorai, kurie vėl atlietuvėja ir 
vieni aktyviau (Viktutė), kiti pasyviau (Mamaitė) dalyvauja net lietuvių tau- 
tiškajame sambrūzdyje. Toks bajoro tipas, labai retas realiajame gyvenime, 
yra autorės idealas, yra, žinoma, ir pati autorė. Tai yra tas centrinis perei- 
namasis punktas, per kurį susieina, jungiasi, asimiliuojasi tie skirtingi mūsų 
tautos luomai, 

Čia dvaras iš tikrųjų yra lietuvių kultūros židinys, švietėjas (Viktutė, 
Mamaitė, Vinco Stonio panelė, Jonavičius...), ekonominis ir moralinis rėmėjas. 
Dvaras demokratėja, liaudis kultūrėja — tauta vienijasi bendram kūrybos 
darbui. Toks yra M. Pečkauskaitės tautiškasis idealizmas. Maironis taip 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 179 


pat jungia bajorus su liaudimi (Jaunoji Lietuva, Mūsu vargai, Z nad Biruty), 
tik jis yra dar romantiškesnis, tolimesnis gyvenimo praktikai. 

Zemaitė ir Lazdynų Pelėda (abi bajorės), priešingai, dvarą piktai 
smerkia, sveikų jėgų jame visai neberanda; dvaras joms ištvirkimo ir kito- 
kių blogybių lizdas. Ir M. Pečkauskaitė, kaip jau pastebėjome, tą naują 
dvaro tipą ima labiau kaip siektiną idealą, o ne kaip esamą faktą, 

Iš kitų tuo laiku mūsų krašte gyvenusių žmonių žydai M. Pečkaus- 
kaitės kūryboje beveik visai neminimi. Yra, regis, tik vienas atstovas, tai 
„Senojo Dvaro“ Šmulka, Žemaičių patriotas, kaip ir Vaižganto Šumacheris 
su Zeligmanu, ir toks pat vargšas pirklys, kaip Krėvės Kušlius. Pasitaiko 
dar vienas kitas rusų valdininkas (Anuomet, Sename Dvare..). Bet daugumą 
sudaro liaudis ir bajorai. 


3. Vietos fonas. 


Lokalinis M. Pečkauskaitės raštų fonas siauresne prasme yra pina- 
mas vaizduojamųjų vietų kolorito ir veikiamųjų asmenų charakterių, kalbos 
ir papročių. Ji mėgsta piešti tas vietas, kur jai pačiai teko gyventi, kur jos 
brangūs atsiminimai: Užventis (Sename Dvare, gal ir Viktutėj, Vinco Stonio 
apysakėlėj), Šveicarijos Alpės, Keturių Kantonų ežeras, Tellio koplytėlė 
(Mėlynojoj mergelėi, Ant Uetlibergo) Be to, jos raštuose randame Ventą, 
Varnius, Siluvą, Kražius, Vilnių ir daug kitų vietų, kurios riša jos veikalus 
dažniausiai su lietuviškomis žemaitiškomis aplinkybėmis. Tik keli veikalai 
tėra, kur autorė nukelia mus į didingąją, gražiąją Šveicariją. Bet ir sveti- 
mose aplinkybėse veikėjai pasilieka tie patys lietuviai su specifiškais tautiš- 
kais bruožais. 

Vaizduodama liaudį M. Pečkauskaitė, kaip ir natūralistai, dialogams 
vartoja žmonių šnekamąją kalbą — žemaičių tarmę. Jos žemaičių kalba 
turi daugiausia vadinamųjų dūnininkų (raseiniškių) tarmės savybių. Pav.: 
„kyts akmū—muna patals“, „Pondzyvs dūs pargrinžti; runkas nubučiūs“, 
„kad medžiosma tai medžiosma.“ Tuose dialoguose tarminės medžiagos 
yra apsčiai, bet jie negali, žinoma, visos tarmės pilnai charakterizuoti, be to, 
M. Pečkauskaitės dūnininkai vietomis yra sumišę su dounininkais (telšiš- 
kiais). Pav., Urbonienė (Sulaukė) kalba varniškių tarme, o Semojo Dvaro 
žemaičiai — labiau židikiškai. 

Vaizduojamieji asmenys — tikri žemaičiai užsispyrėliai (ginčas dėi 
bičių, Levanarda), labai mėgsta savo žemelę, nors ir daug vargo turi vargti 
(Stonienė, Urbonienė, net Šmuila). Žmonės atrodo tikri, tiesiog, iš gyveni- 
mo paimti. 

Pereinant iš kaimo į dvarą, vaizdas dar ryškesnis. Dvare M. Pečkaus- 
kaitė jaučiasi kompetentingesne, saviškė. Ir čia daugybė naujų tipų, pa- 
imtų iš autorės gyvenamosios aplinkumos, net su etnologiškomis smulk- 
menomis. Daug autobiografinių bruožų, kaip ir Vaižganto kūryboje. Ir 
pačios autorės asmenį, ir jos šeimos narius, ir gimines, gal ir artimesnius 
pažįstamus galime nuvokti iš pavaizduotų asmenų. 

Sitas autobiografiškumas taip pat nurodo autorės realistinę kūrybos 
pakraipą ir gal net ne visai teigiamai byloja apie pačią kūrybą. Kažkaip 
lyg per daug egoistiška, perdaug siaura atrodo. Bet tai beveik visiems mū- 
sų autoriams bendras savumas (Vaižgantas, Biliūnas, Maironis...) Vaižgantas 


150 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


pats tiesiog kategoriškai yra pareiškęs nemokąs jokio vaizdo, jokio asmens 
sukurti, temokąs tik faktišką gyvenimo medžiagą naudoti. Gal reikėtų tą 
patį ir apie Pečkauskaitę pasakyti. 


IV. Moteris M. Pečkauskaitės kūryboje. 


1. M. Pečkauskaitės vaizduojamieji asmenys perdėm moterų pasaulis. 
Yra, žinoma, ir vyrų, bet jie yra, sakyčiau, taip pat moteriški. Mėgsta ji 
vaizduoti vaikus (Vincukas, Antanukas, Juozukas, Nika), kurie vyrų pasau- 
liui dar kaip ir nepriklauso; jie tebėra savo motinų, seserų, kartais mokyto- 
jų padarėliai, pav., Stonių Vincukas. 

Bet ir suaugę vyrai M. Pečkauskaitės kūryboje dažniausiai pasireiškia 
tokie, kokie yra, tik moters stebimi, arba mes juos tematome tokius, kokius 
juos moteris vaizduojasi. Pirmos kategorijos vyrai yra Jurgis (Mėlynoji 
mergelė), kuris net nusidėti negali prisimindamas Miriam ir jos meilę, pas- 
kui Kastis (Anuomet), kurį Roželė atverčia, net „Pančių“ Adomas, pamatęs 
grožio karalienę, nebegali sugrįžti į savo bokštą. 

Antrosios kategorijos yra daktaras Antanas, kurio be Viktutės, mes 
visai nepažintume, net Senojo Dvaro šeimininkas Liudvikas didesne dalimi 
mums tėra suprantamas per Mamaitę (žmoną) ir Irutę (dukterį). O Urbo- 
nienės Domukas yra tik savo darbščiosios, gerosios, mylinčiosios motinos 
paveikslėlis. Zinoma, šitas asmenų vaizdavimo, būdas gali būti ir charak- 
terizavimo priemonė, lygiai priimtina, kaip ir kitos, bet vis dėl to per mote- 
riškus akinius žiūrint ir vyras išėjo moteriškas. 

Ideališkiausi, man rodos, Pečkauskaitei bus Vik/utės daktaras Antanas 
ir Senojo Dvaso Jonavičius. Bet juodu abu tikrai moteriški: Vienas — kaip 
Viktutė, kitas — Mamaitė. Nėra vyriškos aistros, tam tikro statumo, kie- 
tumo, galvos, net valios. Pečkauskaitės vyrai mažiau tikri, kaip jos mote- 
rys (pav., jurgis ir Miriam). Kiek vyriškesnis ir tuo pačiu gyvesnis yra 
Viktutėje Jonas, pakenčiamas Senojo Dvaro šeimininkas. Apie tuos ba- 
jorų tipus, kuriuos M. Pečkauskaitė išstatė pajuokai ar bent užuojautą ža- 
dindama, nėra reikalo daugiau kalbėti, nes jie, jau minėta, dažnai tėra 
karikatūros arba karikatūriškai išsigimę. 

2. Dabar pats moterų pasaulis. M. Pečkauskaitės inoterų 
pasaulis taip pat nėra labai įvairus, bet yra gilus ir daug tikresnis už jos 
vaizduojamų vyrų pasaulį Nerasime M. Pečkauskaitės raštuose didelio 
pulko įvairių moterų charakterių ar bent įvairybės atskirų moters charakte- 
rio bruožų, ne, ji per visus savo veikalus duoda, sakyčiau, vieną moterį, 
vieną didelę asmenybę, kurion gali tilpti visos. 

Kiekvienas žmogus skiria savo gyvenimo tris laikotarpius: vaiko, 
jaunatvės ir subrendimo amžių. Šitie trys tarpai labai ryskiai išsiskiria ir 
M. Pečkauskaitės kūryboje: Irutė (vaikas), Viktutė (mergaitė) ir Mamaitė 
(motina). Tie trys vardai yra rėmai, kuriuose matome ideališkos moters 
paveikslą ir... pačią M. Pečkauskaitę. Kiti vardai šliejasi prie šitų didžiųjų 
čia iš vienos, čia iš kitos pusės. 

a. Irutė. Mažų vaikų ir pakaršusių senių M. Pečkauskaitės raš- 
tuose niekuomet nerasime pirmame plane. Tur būt, dėl to, kad vieni dar 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 181 


nepradėjo gyventi, o antri jau savo atgyveno: M. Pečkauskaitė ima patį 
intensyvųjį gyvenimą. Vaikas tik tada yra literatui įdomus, kada jis pradeda 
protauti, kada savo vaikišku protu pradeda vertinti aplinkinį pasaulį: daik- 
tus ir žmones, kada pats daugiau ar mažiau aktyviai pradeda gyvenime 
dalyvauti. Tokia jau yra Senojo Dvaro Irutė; panaši (net psichologiškai 
tikresnė) ir antroji Irutė (Irka) iš /rkos tragedijos. 

Irutės metai (8 — 12) — aukso amžius, gal reikšmingiausi žmogaus 
gyvenimo metai, nes tuo laiku formuojasi būsimasis žmogus, iš fiziologi- 
nio gyvenimo pereidamas į psichologinį. Tame amžiuje jaunas žmogus 
tebėra gaivališkai susijęs su savo šeima, ypač su motina; motinos meilė 
tebėra vaiko gyvybės instinkte, nors ir yra jau perėjusi į dvasinę, psicho- 
loginę sritį, Motina ir vaikas — štai pirmutinė ir visų stipriausia visuo- 
menės gyvenimo jungtis, štai pirmutinė žmonijos gyvybės grandis; motina 
ir vaikas — visa Irutės būtybė, visas jos pasaulis, pilnas meilės dovanų. 

Štai Mamaitės jai paskirtas gluosnių „fotelis“ įsigiedojusiame, įsikve- 
pėjusiame, įsisvajojusiame Senojo Dvaro sode — net su Irutės monograma. 
Štai Mamaitės jai dovanotas gražių rožių keras („senelis“); jos perkami 
žaisleliai, apdarai; jos graži kalba apie gėles, apie mistišką jų kvapų reikš- 
mę, jos pasakos apie gražius, tolimus kraštus, apie Šventąjį Gralį; jos 
pamokymai, patarimai, pavyzdingas elgimasis su žemesniais, labdaringumas, 
tolerantiškumas. Visa Mamaitė Irutei apgaubta spindinčios aureolės — 
vienas gerumas, vienas pasiaukojimas, viena meilė. 

Tad kaip Irutė nemylės tokios savo Mamaitės. Be to, ji tokia graži, 
kaip rožės žiedas: taip meili ir taip liūdna. Ji Irutei grožio idealas ir kri- 
terijus. Ir Irutė nori, stengiasi tai gražiausiai, brangiausiai Mamaitei savo 
meilę kasdien kiekviename žingsnyje parodyti. Ji pasislėpusi siuvinėja Ma- 
maitei vardinėms staltiesėlę — pirmąjį savo rankų darbą. Ji bijo, kad 
Mamaitė nemirtų, nors ten, danguje, kaip Mamaitė tikina, yra ir labai gražu 
ir muzika... Geriau Irutė pirma mirs, pirmiau už visus: už Mamaitę, už 
tėvelį, už Niką.. Žinodama, kad brangioji Mamaitė gali vis dėlto numirti, 
Irutė nori jai būti visados gera, mandagi, visados daryti tai, kas 
Mamaitei malonu, ką ji liepia, ko ji nori. „Vien geros ir gražios mintys 
teateina į tavo galvelę“. Ji sekioja akimis kiekvieną Mamaitės žingsnį, 
prašo tėvelio, kad nutrukdytų jai skambinti taip gražias melodijas. Ji 
myli visus žmones, kuriuos myli Mamaitė, kurie jai džiaugsmo teikia (Jona- 
vičius), o nemyli tų, kurie Mamaitei negeri (teta Karusia). 

Stai vaiko ir motinos meilė laimingiausiais vaikystės metais! 

Norėdama parodyti, kad motinos ir vaiko santykiai yra labai reikš- 
mingi visam žmogaus gyvenimui, M. Pečkauskaitė duoda kontrastą /rkos 
tragedijoje. Ta antroji lrutė yra tokia pat gera, taip pat myli savo motiną, 
taip pat trokšta motinos meilės. Bet kokia nelaimė! — motina jos nebe- 
myli, motina turi meilužį. Vaiko širdy kyla pavydas, neapykanta, pasipikti- 
nimas, protestas... Ji pabėga mažutė, viena nuo nebemylinčios motinos 
pas tėvelį į Kauną, bet ir tas jos nebemyli, ir tas beturįs kitą moterį... 
Štai vaiko tragedija dar net nė gyvenimo / nepažinus. Kaip jai tapti žmo- 
gum be jaukaus šeimos židinio, be gyvastingos motinos meilės? Autorės 
novelė tuo ir pasibaigia, palikdama liūdną šitokio klausimo įspūdį. Zino- 


182 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


ma, čia yra ir pedagogiškas M. Pečkauskaitės uždavinys — parodyti auk- 
lėjamąją šeimos įtaką. 

Bet Irutės vaizdas nepasibaigia santykiais su motina: jis daug plates- 
nis, nors motina jai visur yra išeinamasis punktas. Irutė labai myli savo 
broliukus: Jonelį ir Niką. Ypač Niką. Ji džiaugiasi, didžiuojasi jo riteriš- 
kumu, ji verkia, kad jis kaip riteris gali žūti kur kovoj. Taip ir pati auto- 
rė mylėjo savo brolius: Steponą ir Vincentą. Myli Irutė ir tėvelį, ir senelį 
ir visus, visus žmones. Stai būsimos moters mylinčios širdies pumpuras. 

Toliau, galime Irutėje iššifruoti ir kitus pilnutinio žmogaus pradus. 
Ji jau tikrai religinga, nors tas jos religingumas tebėra toks naivus, toks 
vaikiškas. Į poterius ji moka įpinti savo troškimus, prašymus (kad Ma- 
maitė nemirtų, kad teta neapaktų...). Ji pažįsta trejopą Dievo Motiną — iš 
paveikslų; Vilniškė jai gražiausia, simpatingiausia. ' Irutė visai reališkai įsi- 
vaizduoja pomirtinį gyvenimą. Ji nori, kad ir ten būtų taip gražų ir links- 
ma, kaip čia kad yra. 

Irutė altruistė ir demokratė. Ji mielai žaidžia ir bičiuliauja net su 
kumiečių vaikais. Kaip ji gailisi mirusios vargšės Kazelės, žaidimų drau- 
gės! Net savo suknelę, taip gražią ir naują, atiduoda jai įkapėms. Irutė 
jau supranta, kad ne visa darytina, kas malonu. Ji jau moka nuo daug 
ko atsisakyti (nors kartais tat ir labai sunku), kad per tai būtų kitiems 
gerai. Ji moka visų, visų gailėtis, visus užjausti, visiems gera linkėti, Stai 
tikrieji motinystės daigai dar jaunutėje širdelėje. 

Irutė — estetė. Ji mėgsta gražią gamtą, Mamaitės muziką, gražius 
žmones (Mamaitę, Domeikienę...). Ji turi labai plačią, lakią fantaziją, todėl 
pasakų jos širdis trokšte trokšta: jos tokios šiurpulingai baugios, bet 
kokie gražūs jų užburtieji pasauliai... Vasarą pievose jai atrodo, kad ji 
pati pasaką kuria, pati yra gyvos pasakos dalyvė. Cia matome kurybinį 
pradą Irutės sieloje. 

Irutė labai protinga. Ji jau beveik kaip suaugęs žmogus moka įver- 
tinti aplinkybes. Ji jau žino, kad Domeikis savo pačią be reikalo taip 
myli, nes ta tinginiauja, yra išdykusi. Viešėdama Kalnėnuose vakare, žiū- 
rėdama į aristokratiškus giminių portretus, apie vieną prosenėlę Irutė 
susvajoja visą pasaką - balada, beveik tokią, kaip Putino /š auksinių rėmų. 
Ji pastebi, kad dėdė Boleš nėra ištikimas savo žmonai. Ji supranta, 
kad p. Jonavičius meilinasi Mamaitei. Vienu žodžiu, ji per daug gudri. 

Skaitytojas ima kartais Irute nebepasitikėti. Kaip ji, šiaip labai naivi 
mergaitė, vaikas, kartais protauja jau visai kaip suaugęs žmogus. O Ma- 
maitė kartais savo labai painų galvojimą pasako Irutei tiesiog, ir ta supran- 
ta. Ji net nakčia pabudus bėga raotinos ieškoti į sodą, kad ten ją liūdin- 
čią nuramintų. 

Irutė, atpasakodama visus dvaro įvykius, kartais savo sampro- 
tavimų ir nepasako. Ji tik papasakoja ir tiek. Bet tai dar blogiau. Gy- 
vas žmogus į kiekvieną reiškinį reaguoja, turi savo nuomonę, tik toji nuo- 
monė yra tokia, koks pats žmogus. Vaiko nuomonė tegali būti vaikiška. 
Irkos tragedijos Irutė yra tuo atžvilgiu daug tikresnė net už Antanuką Iš dak- 
taro pasakojimų, ir už Vincą Stonį. (O kaip vaikiškai samprotauja ir elgia- 
si Dikenso vaikai (Kopertildas Tvistas...), nors reaguoja į visa, kas tik 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 183 


aplinkui dedasi, pastebi net intimiškiausius suaugusiųjų interesus, bet vis 
kažkaip tikrai vaikiškai, naiviškai. 

Cia, žinoma, yra kalta Senojo Dvaro kompozicija, kur visi įvykiai turi 
būti pasakojami mažos mergaitės. Skaitytojas, deja, ne visus pasakojimus 
gali priskirti tai pačiai mažai mergaitei. Kai ką, atrodo, jau pasakoja suau- 
gęs žmogus, gal pati autorė, tik Irutės vardu. 

Jeigu visas veikalas būtų vadinamas tiesiog memuarais, tai galėtų šį 
dalyką pateisinti. Tada pati rašytoja ir jos atsiminimų didvyrė būtų tas 
pats. Tada, žinoma, autorė vienus faktus, kuriuos ji atsimena iš tebegyvų 
vaikiškų pergyvenimų, papasakoja taip, kaip atsimena, o į kitus, kurių tik 
konturai pasilikę, įpina dabartinį savo galvojimą arba pasakoja paprasta 
logiška tvarka, kaip suaugęs žmogus. Bet, kada veikalas yra vadinamas 
apysaka, toks susipynimas neišeina į gera. Nepadeda nė keliose vietose 
įvedimas Mamaitės užrašų, nes Mamaitės ir Irutės asmenys kartais nedaug 
kuo skiriasi, o pasakojimas po truputį kartojasi, lyg koks reziumavimas, 
lyg refleksija, bet pagrinde — tas pat. 

Susidaro lyg trys pasakojantieji asmenys: Irutė, Mamaitė ir autorė, 
kuri čia vieną, čia antrą pavaduoja. Memuaruose tai būtų galima, apysakai — 
kenkia. Bet po teisybės, kaip veikalo pradžioje matome autorės atsimi- 
nimą savo motinos ir užbaigoje jos pačios norą greičiau su motina susi- 
durti aname gyvenime — Sename Dvare tik ir yra memuarai, beletristiškai 
vaizdeliais pasakojami. Bet tie memuarai yra daug vertingesni ne tik už 
Rūtelionienės dienoraščius, bet ir už išpūstąjį Remarką, nes M. Pečkauskai- 
tės vaizdai visados yra pasipuošę didžiomis idėjomis ir tikrai meniškai su- 
konstruoti, 

Šiaip ar taip, aukščiau minėtasis Senojo Dvaro kompozicijos savotišku- 
mas bus sutrukdęs autorei ištisinį Irutės asmens motyvavimą, bent kai ku- 
riose vietose (109, 216 p.) ji neįtikina skaitytojo. Dėl Irutės, mano many- 
mu, galima į autorę kibti bene labiau, kaip dėl Vinco Stonio. Bet tatai, 
sakau, yra kompozicijos savotiškumas. 

b. Viktutė. Zengiame į antrą gyvenimo periodą, kurs moteriška- 
jame Pečkauskaitės kūrybos pasaulyje yra kiek platesnis už Irutės laikotar- 
pį. Turime galvoje ne vien Viktutės didvyrę, bet ir Miriam (Mėlynoji mer- 
gelė) ir Roželę (Anuomet), gal ir Vinco Stonio panelę iš dvaro. 

Šitas laikotarpis dar artimesnis pačiai M. Pečkauskaitei, nes jaunatvė— 
kilnių idealų amžius. Jei Irutės amžių krikštijome bendru vardu „vaikas ir 
motina“, tai tuo lyg ir pabrėžėme, kad ten žmogus dar nėra savarankiškas, 
tebėra motinos ar, iš viso, šeimos įtakoje: už šeimos ir pažįstamųjų, už 
kasdieninių reikalų ribų ji nesiekia, 

Viktutė —- jau išaugusi į savarankišką asmenį — ta pati Irutė. Viktutėj 
yra, rodos, tas pat Senas Dvaras su gražiu parku, tik vietoje tvenkinio čia 
yra Venta. Tokia pat lietuviams prielanki bajorų šeima: tėvelis, mamytė ir 
taip pat trys vaikai: Viktutė, Elenutė, Kaziukas. Tik mažutis skirtumas, 
kad vietoje Nikos yra Elenutė. Pati Viktutė jau nebe mažutė mergytė, bet 
jau „pensiją“ baigusi panelė. Poną Jonavičių čia pavaduoja Daktaras, kuris 
čia jau nebe apie mamaitę sukasi, bet apie Viktutę. 

Visą Viktutės periodą jau galime vadinti psichologišku.  Charakterin- 
giausias šito tarpo bruožas —- pasiaukojimas ir meilė. Tatai pavasario, žy- 


184 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


dėjimo laikas! Viktutė — išsiskleidęs žiedas, kuris klesti visų M. Pečkaus- 
kaitės idėjų spalvomis. Visų pirma Dievo ir tėvynės meilė, 

Viktutės religija jau visai rimtas gyvenimo reikalas, išeinamasis ir bai- 
giamasis gyvenimo ir veikimo taškas. Ji vakarais moko tarnaites, rašo 
bobelėms laiškus (Viktutė, Vincas Stonis, Sulaukė), gydo ir slaugo sergan- 
čius, rengia kaimo vaikams vakarėlius, duoda dovanas, nes katalikų religijos 
didžiausias įsakymas yra meilės įsakymas — mylėk artimą, kaip pats save! 
Ji ir Lietuvą pamilo (jos kelią lietuvybėn nužymėjome, nagrinėdami M. 
Pečkauskaitės idėjų pasaulį) ir pasiryžo jai visą amžių darbuotis taip pat 
religijos skatinama ir net ja vadovaudamasi. 


Išgirdus apie lietuvių partiją, norinčią platinti švietimą be Dievo, liūdna 
man buvo ir dažnai gailiai guosdavaus dėl tos priežasties“, 


Religija Viktutei yra energijos šaltinis, veiklumo pradas, pareigingumo 
žadintoja. Darbas yra žmonijos prakeikimas (pirmieji tėvai) ir išganymas. 
Reikia dirbti, dirbti ir dirbti. „Ligi šiol vis tik skolinaus, dabar atėjo laikas 
išsimokėti. O išmokėti turiu daug, labai daug, nes paskolinta man gausiai 
ir nesigailint“, štai kokia ji pareiginga, vos iš mokyklos sugrįžus. Net 
Descartes'o formulę Cogito, ergo sum ji sau perdirba į dirbu, ergo sum. Ta- 
pusi tėvelio sekretorė banke, tapusi šimtašakio dvaro ūkio vedėja (pasikeis- 
dama su sesute), Viktutė pajunta po kojomis tvirtus pamatus, pajunta eg- 
zistuojanti, esanti reikalinga, pati uždirbanti sau duoną. 

Viktutei ir liūdna ir pikta, kad daugelis jos luomo panelių darbo 
reikšmės visai nesupranta. 


Gavau laišką iš vienos draugės. Laiškas linksmas: jos tėvai turtingi, ji 
nieko nedirba, važinėjasi į svečius ir linksminasi. Ak, Dieve! Man net skai- 
tyti nuobodu, ne tik pačiai jos vietoje būti. Kaip ji gali taip nieko nedirbti?! 
Juk ir aš labai mėgstu šokti, reikia pasakyti, bet tik retkarčiais, kelis sykius 
per metus; mėgstu -šokius, kaip stilsi po darbo, bet ne kaip patį darbą. O 
ji pasidarė iš tų pokylių savo vienintelį darbą. Dėkui už tokį gyvenimą““, 


Stovįs vanduo genda, jame veisiasi visokios biaurybės. Skaidri, do- 
rovinga Viktutės siela kęste nepakenčia šitokio bajoriško tinginiavimo pa- 
darinių. Jai šlykštus tas panelių (kavalierių) partijų medžiojimas; dirbtinis 
gražinimasis, viliojimas, noras patikti jai atrodo net nuodėmingas. 

Apskritai sakant, man biaurios visos šitos piršlybos, partijos. Kiekviena 
pana būtinai turi ištekėti, nuo pat mažens kalba apie tai visi, ir paskui ji pati. 
Tarsi neštekėjus nėra ji Žmogus... "Man biauru žiūrėti į visas tas paneles, žūt 
būt ieškančias vyrų!?7. 


Ir dar liūdniau, kad žiaurios tų „medžiotojų“ širdys meilę laiko tik 
romantikų plepalu, iš tikrųjų čia teesąs tik fiziologiškas gyvenimas. Vėliau 
sukta ponių diplomatija, vadžiojimas vyrų už nosies — koktu, nepakenčia- 
ma. Viktutė kiekviena proga bando griauti tuos sužvėrėjusių širdžių pa- 

45 Raštai, VI, 66. 

46 Raštai, VI, 13. 

47 Raštai, VI, 98 s. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 185 


pročius, bet visur sutinka nustebimą, pajuoką, pasipiktinimą. Senos ponios 
ir jaunos poniutės palaiko ją vaikiška, naivia, laukine. 

Bet toji „laukinė“ turi širdį. Tiesa, iš pradžių meilė jai atrodė labai 
tolima. 

Visados mėgau svajoli apie ateitį, bet niekuomet toje ateityje nebuvo 
vietos mano vyrui... Vis tik mąsčiau darbuotis daug ir naudingai išgyventi 
gyvenimą... Bet mintis, kad galiu ištekėti, niekados man neatėjo į galvą. Ar 
dar apie tokius niekus svajoti?! Gaila laiko!ėš, 


Vėliau ji jau pakalba, pasvajoja ir apie ištekėjimą, bet meilė čia yra 
pirmoji ir būtiniausioji sąlyga. 

„Mano nuomone, tekėti be meilės yra nenormalu, ir žmogų tatai labai 
artina prie gyvulio: ar šis ar kitas koks „doras žmogus“, vis tiek, by tik 
ištekėti. Man ištekėti nemylint yra fiziškai negalima dalylas, nekalbint apie 
doros atžvilgius: jei kiekvienas kokio pono rankos pabučiavimas yra man 
toks biaurus, kad noriu tuojau nuplauti ranką, tai kaip galėčiau pirma tokį 
„dorą poną“ imti už vyrą! 

„„.„Žinoma, gali tai atsitikti, bet tik tada, kada, pažinus koki žmogų, 
mano meilės vertą, ir pamilus jį pamatyčiau, kad liūdna ir ilga man be jo, 
tada, nencrėdamas būti nelaimimga — ištekėčiau. Kitaip jokiu būdu ir nie- 
kados!*'29, 


Bet pavasaris be žiedų — negalimas, ir Viktutei atėjo meilė. Tik jos 
meilė negali būti akla. Prieš pamildama ji turi žmogų gerai pažinti, ištirti. 
Įsimylėti iš pirmo pamatymo jai atrodo juokinga. „Nebent nosį ar akis įsi- 
myli, nes ką kitą sunku pažinti pirmą kartą tematant“. 90 

Be to, meilę ji būtinai susieja su religija. 

„Niekados negalėtų man patikti žmogus, priešingų pažiūrų manosioms; 
vadinasi, niekados negalėčiau tokio mylėti. Niekaip negaliu suprasti, kaip tai yra, 
kad daug panelių pasirenka už vyrus žmones, visai kitoniškų pažiūrų daugelyje 
dalykų. Nebeni tų panelių pažiūros tėra paviršutinės ir, tiesą sakant, terūpi 
joms tiek, kiek pernykštis sniegas... Nė, aš jau neįsivaizduoju tokio vyro, 
kurs su manim kartu nesimelstų, nejaustų, nesidarbuotų“?!, 


Toliau meilė Viktutei yra šventas ir amžinas dalykas, ji negali keistis, 
negali pasibaigti. 

„Aš pasakiau, kad nesuprantu, kaip galima mylėti kelis kartus, mainani 
tos meilės objektus, lyg pirštines. Meilė, mano nuomone, tada tėra tikra, gryna 
ir verta to vardo, jei tveria ligi mirties. Jeigu meilė nėra amžina — ji neturi 
prasmės. Meilė, kuri miršta kelis kartus gyvenime ar net metuose, stumia 
žmogų į gyvulių eilę; nemėgstu klausyti nei skaityti apie tokius jausmus. 
nemalonu man ir koktu“??, 


45 Ibid. 14. 

49 Raštai, VI, 98 s. 
50 Ibid. 48. 

51 Raštai, VI, 66. 
52 Ibid. 134 s. 


186 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Tatai, žinoma, teorija, idėjų pasaulis. Ir Viktutė ir autorė supranta, 
kad tikrovė labai dažnai yra visai kitokia. Bet tada ir žmonės--ne žmonės, 
ir meilė — ne meilė. Ir M. Pečkauskaitė labai vykusiai mokėjo Viktutės gy- 
venime sutapdinti idealus su tikrove. Viktutė rado savo idealą daktaro 
Antano asmenyje. Jis ir religingas, ir dorovingas, ir susipratęs Lietuvos 
patriotas, ir jautrus altruistas, ir muzikas, ir dainininkas, švelniausios sielos 
žmogus. M. Pečkauskaitė yra didelė menininkė, kad ji idealius žmones 
pavaizdavo mums labai tikrai, nes toji jų kilnioji meilė mums tokia supran- 
tama, psichologiška, motyvuota. 

Viktutė savo dienoraštį rašė vienus metus, ir per tą laiką išsprogo, 
išskleidė ir pražydo jos širdyje meilė — nuosekliai, palaipsniui. Prasideda 
naivišku vaizdu, kaip dvi jaunos mergaitės (Viktutė ir Elenutė) bėga į ke- 
lią pažiūrėti atvažiuojančio kažkokio pono. Paskui pirmas pasimatymas, 
pirmas vizitas, bendri koncertai, mokymasis lietuvių kalbos, knygos; vėliau 
pasivažinėjimai, Kalėdų linkėjimai, svajonės apie ateitį ir darbą, ilgesys, 
susipažinimas, susižadėjimas, darbo planai... Iš teorijos meilė pereina į 
širdis, kurios pragysta laimės himną: „O laime, kokia tu visagalė! Kaip 
viską gražini ir keiti!“ Net graudu, kaip toji laimė ir paprastą „Gaidelio“ 
pasaką papuošia stebuklingiausiais burtais. 

Meilė auga, širdys plečiasi, energija kyla. Ir mylimieji į savo priesai- 
ką įpina pasižadėjimą dirbti tėvynei. 

„Sergėk mus, Dieve, iik vardu būti lietuviais!  Jokiam žmogui nevali4 
būti tik vardu savo tėvynės sūnumi, o mums lietuviams ypač. Mes esame 
pionieriai, o pionieris turi imtis kiekvieno darbo ir nepailsti nė valandėlės. 
Aukšta, stora siena prieš mus (rusų priespauda. J. T.), turime naudotis kiek- 
vienu plyšeliu, įleisdami pro ji nors mažytį spindulėlį. Kad tik greičiau nu- 
griautume tą amžinąją sieną, kad lik greičiau atsidustume laisvai, plačiai!.... 

Griausim ir mudu, Viktute, sujungę jėgas.  Griausim kiek galėdami ir 
išmanydami. O pavojingas tai darbas, mano mieliausioji! Nė /juste nepa- 
jusim, kaip gal reikės dangintis kur nors už devynių kalnų ir miškų.. Niekis 
tai! ' Vis dėlto gerą skylę ligi to laiko ššgriausim. Reikės — važiuosim ir 
lauksim grįžimo valandos — vėl griauti... Ar taip, Viktute? 

— Važiuosim, Antanėl, ir lauksim...“58, 


Stai aukščiausias meilės dinamizmo laipsnis. Cia meilė pasiryžusi at 
naujinti pasaulio veidą, pajudinti žemę, čia meilė jungia dangų su žeme. 
Tokia meilė verta tikro žmogaus — Viktutės, M. Pečkauskaitės... 

Tokia pat didelė meilė liepsnoja ir Viktutės amžininkių Roželės ir 
Miriam širdyse, tik jiedvi meilę dar labiau suidealina, dar toliau nuo žemės 
atitraukia. 

R ės ainas mergaitė, knygnešė, pasiryžusi savo jaunystę, visą 
savo gyvenimą aukoti Dievui ir tėvynei, prisiekusi platinti knygas po žmo- 
nes, tuo būdu stiprindama jų religingumą ir patriotizmą. Tokiam šventam 
darbui ji mielai ir gyvybę paaukotų, nes jai toji žemės gyvenimo valandėlė 
ad amžinybę atrodo tokia trumpa ir menka, kad net būtų neprotinga jos 
gailėtis. 


53 Raštai, VI, 138 s. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė iv jos kūryba. 187 


Bet ir Roželė myli žmogų, gražiosios kūdikystės draugą, ir per savo 
meilę sugrąžina jį Dievui ir tėvynei. Jos Kastis nebebus rusų policininku, 
nebevažiuos į Petrapilį, jis net prisiekė jos vietoje knygnešiu būti, jeigu ji 
nebepagytų. Stai vėl judinama žemė. 

Tik Roželė yra tokia religinga, kad erotinės meilės jau lyg ir bijo, 
lyg ir gėdisi. Ji moka savo plasdančią širdį nuraminti gražiais Kristaus 
Sekimo patarimais. 


„Tuštybių tuštybė ir viskas. tušiybė, išskyrus mylėti Dievą ir Jam vie- 
nam tarnauti. Tuštybė yra myleti lai, kas greitai pranyks, o neskubėti ten, 
kur yra amžinoji linksmybė. 

„„„ Ko ieškai čia aplink save. kad ne čia yra tavo atilsio vieta. 

Žiūrėk, kad neprisirištum labai prie jokio daikto bijodamas, kad nepa- 
liktum jo vergu ir per jį pražūtum““?“, 


Miriam (Mėlynoji mergelė) yra studentė, mistikė, amžinojo grožio ieško- 
toja. Jai tik Šveicarijos kalnuose gyventi. Savo išrinktąjį Jurgį vedasi ji į 
Tell'io koplytėlę (prie Keturių Kantonų ežero Šveicarijoje) ir čia daro am- 
žinos meilės priesaiką — Dievui ir tėvynei. Wilhelmas Tell'is šveicarų tau- 
tos laisvės karžygys, o juodu kovos dėl Lietuvos laisvės. Stai koks simbo- 
liškas meilės pašventinimas. Ė 

Tad ir dvarininkė ir paprasta kaimietė, Sveicarijos studentė ir vargšė 
Lietuvos knygnešė — beveik tas pats: Dievas ir tėvynė, meilė ir pasiau- 
kojimas. Kelias į erotinę meilę eina tik per religiją ir patriotizmą, o tiesio- 
ginio susisiekimo autorė beveik visai nenumato. 

Tokia yra M. Pečkauskaitės Viktutė, pati idealiausioji jaunystė. Gy- 
venimo tikrovėje tokių Viktučių (o ypač Miriam), žinoma, labai mažai tėra, 
bet autorės dėl to jau niekas nebebara, nes ji pati savo gyvenimu garan- 
tavo Viktutės tikrumą. Viktutės amžiaus moterį autorė pavaizduoja su 
tokia kūrybine jėga, jog skaitytojas negali nesidžiaugti veikliu  Viktutės 
idealizmu, nesilenkti kaimietės Roželės religingam aukingumui, nesistebėti 
gražios Miriam sielos mistišku kilnumu. 

Ir M. Pečkauskaitė norėtų visados pasilikti tamė pavasario sode, ji 
bijo pažvelgti tos gražiosios jaunatvės likimui į akis, nes purvinas gyveni- 
mas sutrempia žiedus... O, kad tos gėlės visados žydėtų! Arba geriau, 
kad „dievų mylimieji miršta jauni“... Dėl to Roželė veržte veržiasi į dan- 
gų, nė meilės nesigailėdama, dėl to grožio pasiilgusi Miriam siela pačiam 
gražiausiam laike palieka pasaulį, kur tik išblyškę šešėliai, kur tik kimūs 
aidai... Ir Viktutė, ir Anuomet, ir Mėlynoji mergelė baigiasi susižadėjimu: arba 
veikalas baigiasi, arba mylimieji amžinai persiskiria. 

c. Mamaitė5? Praėjus pavasariui, ateina vasara ir ruduo su karš- 
čiais, su vaisiais, su audromis ir purvais... Mamaitė yra gyvas jaunatvės 
ilgesio pavyzdys, jaunas nenumiręs dievų mylimasis. Tai yra dvasios ka- 
linys, narvelyję uždarytas laisvės sakalas, materialiniuose rėmuose kenčianti 
siela. Praėjo džiaugsmas, liko nuoga, šiurkšti, skaudi realybė, praėjo lai- 
mė, pasiliko kentėjimas ir viltis. Visa Mamaitės asmenybė yra apgaubta 


54 Raštai, III, 119 s. 
55 M. Pečkauskaitė tarmiškai rašo Mamatė. 


183 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


kažkokia mistiška skraiste, lyg kokia atskira atmosfera, kurią pajunta kiek- 
vienas arti jos būdamas. Žmogaus subjekto dualizmas Mamaitės asmenyje 
iškyla aikstėn skaudžiai ryškiu būdu. Ji turi du pasauliu: idėjų, religijos, 
kūrybos ir realybę, kur vyras, vaikai, giminės, ūkis. 

Mamaitė yra Senojo Dvaro ponia. Ir visų pirma ji pareigos žmogus: 
kaip moteriškė — „taikos audėja“, kaip žmona, kaip motina, kaip šeimi- 
ninkė. Ji moka save tiesiog asketiškai nugalėti, kad tik tinkamai eitų 
savo pareigas. Ypač ją kamuoja ūkio reikalai, kurių ji, toks trapus pada- 
ras, visai nesupranta, nemoka tvarkyti. | 

„Dažnai mąstau, kodėl likimas neliepė manu gyventi mieste?  Nereiktų 
man nuolat rūpintis ir žiūrėti, ar negaišta kur mano turtas, ar vis dirba man 
tiek, kiek reikia, nereiktų tolydžio raginti, sergėti, skaičiuoti. 

Liudvikas (jos vyras T. J.) sako, kad aš nemokanti valdyti tarnų, kad 
pati dirbanti, ką turi padirbti jie. Tai tiesa. Šimtą kartų beveliju pati dirbus, 
negu vertus kitus, šimtą kartų beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus kąs- 
nius kitų. 

Dieve, kaip man visa tai sunku ir koktu!“56, 


Vadinasi, sunku daryti tai, kas taip svetima širdžiai, kas taip žiauriai 
realu. Ji ne praktikė Bet ji neprotestuoja, ji. kantriai ir mielai aukojasi 
pareigai, tepasiguosdama pati sau dienoraštyje ar skambindama. O įtikti ji 
vis tik neįtinka nei vyrui nei jo giminėms: visi jai pamokslus sako, moko 
šeimos gyvenimo dorybių. Ji nesibara, neprikaišioja vyrui, nekelia audrų 
— ji taikos audėja. „Vienas kito naštas neškite“. 

š „Man rodos, kad pasitenkiuimo gyvenimu paslaptis tealspėjama tokiu 
būdu: žmogus neturi per daug reikalauti iš gyvenimo. Reiktų vaikus iš pat 

„ mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet 

sunki, varginga tarnyba. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, 
ta yra jo malonė, ne pareiga““?, 


Retomis laimės valandėlėmis gali ji tik vogčiomis džiaugtis. Ji, pavyz- 
džiui, labai mėgsta literatūrą. 

„Be galo mėgstu skaityti. Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta gro- 
žio, reikalauja dailės. Ret iš visų jos šakų tiktai viena man dabar tėra pri- 
einama — literatūra. Tad kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. 
Svaiginamos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, 
viską...'58, 


Bet kada — tik vakare, nuėjus į savo kambarį. Siaip dienomis — 
vyrui tat nepatiktų: reikia žiūrėti virtuvės, tarnų, kiaulių... Reikia save nu- 
galėti ir būti pavyzdžiu kitiems. 

Toliau muziką ji mėgsta visa savo gyvybe, turi ir tinkamą partnerį 
p. Jonavičių, kuris tikrai artistiškai griežia. „Laukiu tų mūsų muzikos vaka- 
rų, kaip didžiausio gėrio“ (Il, 146). Bet vyrui ir tatai nepatinka — pavy- 
das. P. Jonavičius su muzika atneša Mamaitei ir meilę, bet tai būtų nuo- 
56 Raštai, II, 145. 

57 Raštai, II, 224. 
55 Raštai, II, 145 s. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 189 


dėmė, neištikimybė. Todėl ji pati atsisako tų muzikos vakarų. Gali viena 
skambinti, tonais kurti gyvas vizijas, bet ir vėl tik valandėlėmis, kada vyro 
nėra namie, šiaip jis gali dėl to erzintis. Kiekvienas žingsnis — auka, 
kantri, tyli sielos kryžiaus auka. Darbas vėl, kaip ir Viktutei, įprasmina 
gyvenimą. Lietuva laukia darbininkų. 


„Rusų: spaudžiama, savo sūnų (nutautusių bajorų T. J.) niekinama... 
Anglys akliniai užvožtos, kad užgeslų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais 
kažkur, neregima, rūsi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą 1“ 
padaro gaisrą... Ir auga manyje amžinas maištas... 

Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Nors pati už- 
auklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Yra kažkokių slaptų siūlų, 
rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja. 

Pirkau visų knygelių po vieną.  Davinėsiu jas, kam tik galėsiu“?, 


Bet tai dar maža. Jei būtų Maskvoje, ji prisidėtų prie lietuvių patri- 
otų ratelio, aktyviai dalyvautų tautos atgimimo darbe. Bet vėl, žinoma, jei 
Liudvikas sutiktų. Maištas gali kilti tik sielos gelmėse. 

Negalėdama aktyviai lietuvių judėjime dalyvauti, Mamaitė nori bent 
vaikus grąžinti lietuvių tautai. 


„Tvirtai esu įsitikinusi, kad žmogus tuomet tegali būti tikrai naudingas 
savo tėvynei, jei yra išaugęs iš savo laulos kultūros. Svetimų kultūrų turtai, 
renkami jo iš visur, turi, lyg grūdai, kristi į savą žemę. Dėl to stengiuos, 
kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų 
dainų, pasakų, padavimų. Man rodos, jei žmogus nepasisavins vis tai tebū- 
damas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svelimtautis. Norėčiau, kad bent mano 
vaikai prisidėtų prie Lietuvos atginimo““!, 


Ir kada vyras norėjo atiduoti Irutę tetai Karusiai auklėti, Mamaitė 
pirmą ir vienintėlį kartą jam pasipriešino, bijodama, kad jos vaikas nenu- 
keis bajoriškai neišpaiktų. 

iaip ji tyli ir kantri, nors nuo būtiniausių savo sumanymų neatsisako: 
vykdo juos slaptai. Norėdama šelpti, gydyti neturtingus kaimiečius, kartais 
net savo papuošalus parduoda, bet turi slėpti tai nuo vyro, turi net... me- 
luoti ir dėl to vėl kankintis. 


„Kodėl, kodėl pamelavau! Juk iai mano daiktas, ir turiu teisės daryti 
su juo, ką noriu. Nėra jėgų atvirai ir drąsiai ginti tas savo teises — ir gana 
Bijau, kad Liudvikas supyks, kažin ko prikalbės... Ir kaip straigė, bijodama, 
kad manęs nešvelniai nepalytėtų, lendu į išsisukinėjimų ir melų kaušą“??, 

Valandomis niekinu save už tai, o kartais man rodos, kad tai vienin- 
telis kelias sugyventi su kits kitu: vengti irilacijos «ir daryti, ką liepia sąžinė“9*, 


Šitas Mamaitės būdo bruožas, šita jos moteriška silpnybė yra labai 
reikšminga: ji iškelia mums tikrą, gyvą žmogų prieš akis. Šiaip Mamaitė, 


59 Raštai, II, 154 ss. 
60 Irutė, Nika, Jonelis. 
61 Raštai, II, 165. 

62 Raštai, II, 163. 

68 Raštai, II, 229. 


190 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


iš tikrųjų, būtų ne mūsų žemės gyventoja. Ir čia vėl galime konstatuoti, 
kad M. Pečkauskaitė, nors ir kažin kaip pasikelia į įdealų pasaulį, bet vis 
dėl to tebemoka jį parvesti į realųjį gyyenimą. Tik tomis priemonėmis, 
kuriomis mūsų gadynės moteris tenkina tuščias, bet plėšrias savo užgai- 
das, Mamaitė vykdo kilniausius savo sielos patarimus. 

Už vyrą daug artimesni Mamaitei jos. vaikai, šeimos lizdo paukščiu- 
kai: „visos tos mano brangiosios galvelės, visos tos mano sielos sielelės“ 
(II, 165). Kraujo giminystė, gaivališkas motinos ir vaiko artimumas čia 
labai ryškus. Kartais jai net sunku pravesti ribą, kur baigiasi jos asmuo, 
ir kur prasidėda vaikai. 


„Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusgrimbu, kad 
jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai — tai juk aš pati“, - 


Jos vaikai yra lyg jos pačios miniatiūros. Gal dėl to, ir ta Irutė, kaip 
jau matėme, buvo tokia perdaug protinga. 

Bet vis dėl to visa Mamaitės esybė yra toli toli nuo jos vaikų Kada 
randame ją kažkokio kosmiško misticizmo pagautą, vienų vieną svajojančią 
nuostabiai gražią vasaros naktį, kai „amžinybė savo sparnu paliečia žmo- 
gaus sielą“, kai „dangus ir žemė — jau viena“, tada ji jaučia „laimę ne- 
išreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą“. Irutė, tiesa, atbėga tada jos ieškoti, 
raminti, bet Irutei tolimas Mamaitės misticizmas. Vaikai tik, galima sakyti, 
yra kraujo jungtis, kuri įjungia Mamaitę su žeme (su vyru, su žmonėmis), 
su gyvenimu. Visai kitokie yra kaimietės Urbonienės ir jos Domelio san- 
tykiai. Cia motinos meilė yra tokia žemiškai gaivalinga, kad ji lyg ir apima 
visą motinos asmenybę, kuri tame jausme lyg ir paskęsta, lyg ir išnyksta. 

Šlykštėdamasi rėališkojo gyvenimo (ypač žemų, nuodėmingų dalykų) 
Mamaitė nuostabiai realiai pergyvena savo mistiškas vizijas. Net sapnai 
jai yra realybė. 

„Jie yra tiek pat realūs, kaip ir tikrasis gyvenimas, ir taip stipriai su juo susi- 
pynę, kad kartais aš pali negaliu tikrai pasakyti, ar ką nors esu girdėjus ir 
mačius bebudėdama ar sapne““5, 


Ji labai realiai sapnuoja savo mirusią motiną. „Paskui, per kelias 
dienas jaučiu ant savo lūpų jos brangiausias pasaulyje lūpas, matau jos 
akis, rūpesčio dėl manęs pilnas, girdžiu jos vienintėlį visame pasaulyje 
balsą“ (Il, 160). Ji tiki, kad sapnų pasaulyje gali susitikti mylinčios 
sielos. 

„Žino širdis, kad meilės ryšiai nenutrūksta mirus, kad siela, iš erdvės. 
ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, — ir kai materija ap- 
miršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, — nusileidžia iš ant- 
žemiškų sričių, mylinti i“ rūpestinga“, 


Dažnai sapnuose Mamaitė turi tokių stiprių religinių pergyvenimų, 
kad ji gauna patirti tiesiog dangiškų džiaugsmų. 


“4 Ibid. 149. 
65 Raštai, II, 150. 
66 Raštai, II, 160. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 191 


„Bet štai Kristus atkreipė veidą į mūsų pusę, pažvelgė į mane, paskui 
į mano vaikus — ir šyptelėjo. 

— Viešpatie! -— sušukau ir puoliau ant kelių su visais vaikais. Paju- 
tau, kad mirštu iš laimės... ir pabudau. 

Iš akių tekėjo man džiaugsmo ašaros, širdis buvo laime patvinusi. Te- 
bejuntu ant savęs Kristaus žvilgesi, tcbematau Jo dievišką šypseną ir ilgai ilgai 
dar: matysiu. Taip lengva dabar, ir linksma, ir gera““?, 


Štai tokie nuskaidrėjimo momentai, o, be to, dar muzika, gamtos 
grožis, kur vizijoms taip pat dirva plati, padėdavo Mamaitei pergyventi 
visus reališkojo gyvenimo smūgius. 

„Viskas praeina — šlai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus 
gyvenimo nemalonumus““*ė, 


Praeina ir džiaugsmas ir skausmai, praeina visas gyvenimas, kaip 
viena minutė, ir ateina mirtis. Mamaitė, lyg kažkokios didelės įcentrinėš 
jėgos traukiama, laukte laukia mirties. 

„Ir ateina didžioji Sėjėja mistingomis armingomis akimis, blankiu veidu 
ir slaplinga šypseną ant raudonų, lyg granatų žiedas, lūpų ir savo baltomis, 
permatomomis, ilgapirštėmis rankomis tyliai paėmus mūsų ranką, veda už ste- 
buklingos uždangos, kur sėdi paslaptis. Kaip kartais ima noras greičiau pa- 
siekti paslaptį!99, 

„Kas žino, ar mūsų gyvenimas nera mirimas, 

Mirimas gi av ne gyvenimas?“ 

Tikrai, tikrai taip yra. Aš tai jaučiu visomis savo sielos galiomis“?, 

„Jei kviečių grūdas neapmirs, neduos vaisiaus...“7i, 

Ak ne! mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas 
už sopulių, tai baltažiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais“7?, 


Dėl to kapinynas Mamaitei daug artimesnis, kaip gyvų žmonių 
draugija: 

„Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo 
mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi prieš akis ne- 
pastovumas visų žemės daiktų, tas amžinas faktas, kad viskas tik irios for- 
mos ir nykstantieji šešėliai. Kaip gi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į 
irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaik kvaila ir juokinga dėti savo širdį į 
tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius! 

Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neišiarti žodžiai, neišgertos taurės, 
neišdainuotos dainos...  Puvėsiai, dulkės, pelenai...??, . 

Viskas čia žemėje tik sapnas, o tikrenybė — ne čia. Amžinojo užmi- 
gimo valanda — tai pabudimo valanda“. 


67 Ibid. 151 S. 

68 Ibid. 174. 

69 Raštai, II, 171 s. 
70 Ibid., II, 168. 

" Ibid., II, 172. 

72 Raštai, II, 170 s. 
78 Ibid, II, 153. 


192 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


Tokia tatai yra Mamaitės asmenybė. Ji yra lyg ir gražiosios Miriam 
(ir jos vardas yra Marija) egzistencijos tęsinys. Ta pati amžinojo grožio, 
amžinojo džiaugsmo, amžinosios laimės ieškotoja. 

3. Pavartę bent šituos M. Pečkauskaitės vaizduojamų moterų charak- 
teristikos apmatus, matome, kaip kūrybiškai moka autorė konkretizuoti 
savo idealus gyvenimo formomis, kokių tolimų horizontų ji siekia. Kiek- 
vienas jos žmogaus (moters) — keleivio egzistencijos momentas turi savo 
idėjinį veidą, kiekvienas vykdomasis uždavinys -- aukštesnį skatinimą. 
M. Pečkauskaitės žmogus (ir vaikas, ir jaunuolis, ir suaugęs) yra apgalėjęs 
savo žemesniąją prigimtį, sutramdęs gaivalingus instinktus ir pajungęs 
juos idealų tarnybon. Nėra tatai lengva, bet katalikui kito išganymo keljo 
nėra: nukryžiuoti savyje žmogų, kad dievybė galėtų viešpatauti. „Kas 
mane myli, teima savo kryžių ir teseka paskui mane“. Kiekviena meilė 
yra lydima kančių, bet meilės kančia yra ir didžiausio džiaugsmo sąjun- 
gininkė. 

Nors ir labai aukštai yra iškilęs M. Pečkauskaitės žmogus, bet jis 
yra tolimas nuo bet kokių egoistiško individualizmo (ne kaip Byron'o 
Manfredas ar kai kurie Ibsen'o herojai) užmačių. Šimtai siūlų riša jį su 
žeme, kur visuomeninio žmonių gyvenimo mechanizme jis turi daugiario- 
pų funkcijų. Kas aukščiau pakilęs, tas turi daugiau apmatyti, kieno ilges- 
nės rankos, tas turi daugiau apglėbti. Ir čia žmogaus asmenybė kryžiuo- 
. jasi: idzalai vilioja žmogų aukštyn, tolyn nuo žemės, o tų idealų jautrinama 
visuomeninė jo sąžinė stumia žmogų vis labiau plėstis horizontaline 
kryptimi. , 

Žmogaus širdis yra tų dviejų būties linijų susikryžiavimo taškas, kur 
nuolat deginamos aukos sau, artimui ar Dievui. M. Pečkauskaitė pastatė 
savo kūrybos centre moterį, tur būt, ne vien dėl to, kad jai moteris galėjo 
būti artimesnė, pažįstamesnė, bet gal greičiau ir dėl to, kad moteris savo 
“gyvenime daugiausia gali aukotis. Meilė, be kurios moteris neįsivaizduojama, 

motinystės instinktas, per kurį moteris žemėje daro stebuklus — vien 
skaudžiausios aukos. M. Pečkauskaitės moteris tą trejopą auką (sau, arti- 
mui ir Dievui) aukoja integraliu būdu ir atvirkščia tvarka: pirma Dievas, 
paskui artimas, o asmens džiaugsmai ar kančios tėra atpildas ar bausmė 
pagal tai, kaip jis vykdo kryžiaus kelionės paskyrimą. 

Jau mąžoji Irutė yra paženklinta pasiaukojimo kančios ir džiaugsmo 
(ne visa darytina, kas malonu), su visa jaunos širdies energija (darbas ir 
meilė) sukrauna ir pakuria aukurą Viktutė, o Mamaitė su liūdna šypsena 
veide kasdien gali kartoti tą reikšmingąjį žodį — Išsipildė. Ji yra ta 
moteris, per kurią, M. Pečkauskaitės manymų, ateina pasauliui išganymas, 
išvadavimas. „Pats ramumo nepažinęs, kitiems išganymą nešu“. (Mairo- 
nis). Be to, M. Pečkauskaitės žmoguje ryškiai galime pastebėti besikryžiuo- 
jant Rytų misticizmą su Vakarų praktiškymu. 


V. Baigiamoji charakteristika. 


Baigdamas šį savo darbelį, aš vėl grįžtu į pačią autorę. Visų pirma 
noriu čia pabrėžti, kad ji daug tikriau, negu kuris nors kitas rašytojas, 
galėtų tarti: „Mano kūryba tai aš pati“. Visų pirma ji buvo savo gyveni- 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 193 


mo kūrėja. Net tokiais sunkiais laikais (rusų priespauda, Didysis karas, 
vokiečių okupacija, nepriklausomybės atstatymas) ji sugebėjo savo gyveni- 
me realizuoti, galiina sakyti, tobulo žmogaus idealą (religiniu, tautiniu ir 
individualiniu atžvilgiu), kiek tatai buvo galima padaryti. 

Jos kūryba yra labai artimai sumizgusi su pačiu gyvenimu. Savo 
kūriniuose ji ne tik savo tipo žmogų vaizduoja įvairiais amžiaus tarpais, 
ne tik savo siekiamuosius idealus pavidalina, bet dažnai ir savo jau seniau 
išgyventus momentus dar kartą pergyvena, motyvuoja, formuluoja arba 
bent pasiguodžia dėl sudužusių vilčių, svajonių, troškimų, bent pasigėri 
laimėjimais tų idealų, kuriems gyvenimas išstatydavo daugybes kliūčių. Ir 
vienu ir kitu atveju jos kūryboje galime rasti pačią autorę (objektyvinį ir 
subjektyvinį gyvenimą), tikresnio šaltinio jai pažinti visai neturime. 

M. Pečkauskaitė buvo visados savimi ir savo kūryba nepatenkinta 
(nemėgusi net savo fizionomijos, neskaitydavusi savo veikalų). 


„Dėl to negaliu prisiversti nerlaisyti savo raštus — viskas netinka. Kaip 
palyginsiu tai, ka par:šiau, su tuo, kas manyje yra, tai desperacija ima... Be- 
veik niekados neskaitau savo išspausdintų raštų....“*4, 


Tur būt, dėl to paties nepasitenkinimo prieš mirtį prašė savo sesutės, 
įsakė jai sudeginti ne tik visus laiškus, bet ir visus rankraščius. „Vargiai 
yra pasaulyje antras žmogus, taip nepatenkintas savimi, kaip aš“. Sitas 
nepasitenkinimas ir jo kartotinis konstatavimas parodo didelį M. Pečkaus- 
kaitės kilnumą ir išmintį, nes tik labai seklus putlumas gali skatinti žmo- 
gų savo išvaizda ar savo darbais girtis. Tikroji išmintis sako: žinau, kad 
nieko nežinau (Sokratas), nes žmogaus žinojimas, galėjimas, pasiektas to- 
bulumas prieš begalybę, prieš amžinybę, prieš dievybę tėra be galo mažas. 
Tik aukštai pakilęs žmogus visu ryškumu tepajunta savo menkumą, silpnu- 
mą, ribotumą. Be to, šitas faktas parodo tikrai žemaitišką M. Pečkauskai- 
tės prigimtį: kiekvienas žemaitis gali save šaltai ir objektyviai analizuoti. 

Toliau, M. Pečkauskaitė, taip nepatenkinia savimi, dažnai būdavo vėl 
žemaitiškai nedrąsi. „Būdamos tikros žemaitės, abidvi negalėjova pasigirti 
civiline drąsa“7?. Prof. Pr. Dovydaičio kviečiama skaityti universitete apie 
Foerster'į, ji griežtai atsisako: 


„Bet aš niekaip neišdrįsiu skaityti universitete. Ką padarysi? Esu toks 
laukinis žmogus ir gana. Dabar persilaužii ir pratintis per vėlu — reikėjo 
jaunystėje“78, 


Bet tas jos nedrąsumas nėra tuščia baimė, silpnumas, nepasitikėjimas 
savimi, bet tai yra nepaprastai didelis sąžinės jautrumas ir tikrai krikščio- 
niškas kuklumas, tas jos laukinumas tėra kontempliatyvinis susikaupimas ir 
nenorėjimas veidmainiauti. 

M. Pečkauskaitė ieškojo tylos ir ramybės, tik ne tam, kad galėtų ilsė- 
tis ir svajoti, bet tam, kad galėtų dirbti ir kurti (gyvenimą ir meną). Palikusi 
triukšmą tiems, kurie jį mėgo, M. Pečkauskaitė pajėgė ir iš savo ramaus 


“ Vaižgantas, Raštai, XIII, 156. 
76 Raštai, V, 147. 
76 N. Vaidilutė, 1930, 10, 


194 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


kampelio vadovaujamą vaidmenį vaidinti (žinoma, tik idealogine prasme). 
Ji pasirinko smulkmenas, mažmožius ir iš jų dideliųs dalykus padarė, dau- 
geliui parodė, kuriuo būdu turi būti realizuojama Dievo karalystė žemėje. 


„Visas pasaulis ir kiekvienas alkstantis, kiekvienas šąlantis, kiekvienas 
be pastogės, kiekvienas pasaulio vargas turi žinoti, kad jei bet kur yra „ka- 
talikiška“, tai ten turi būti išalkusiems valgis, sušalusiems pastogė, nudrisku- 
siems vaikams rūbai, nemokama globa neturtingiems ligoniams“ (Fiedler). 


M. Pečkauskaitė daug kentėjo savo gyvenime. Nuo pat jaunystės 
nuolat kamavo ją įvairios ligos, ji turėjo pergyventi beveik visus savo 
mylimus asmenis; ji kentėjo dėl tautos vargų, dėl žmonių blogumo. Tie 
kentėjimai sugniuždė jos iš prigimties silpną organizmą, bet dvasią dar 
labiau nuskaidrino. Stai kaip ji garbina skausmą: 

„Būk palamintas, skausme! "Tu ugnie, nuo žmogaus širdies rūdi va- 
lančioji, tu, vėje, Dievo kibirkšų žmogaus krūtinėje pučiantis, tu sapne, žmo- 
gaus sielą nuo žemės purvų kelianlis, tu, prizma, žmogaus akis tame, kas svar- 
biausia, koncentruojančioji, tu, teleskope, tolimuosius amžinuosius horizontus 
skleidžiantis!“77, 


Kentėjimas ją suartina su Dievu, o sakramentų praktikavimas skaus- 
mą pakeičia džiaugsmu. 


„M. Pečkauskailė — auka; tobulo savęs 1šsižadėjimo, skaistaus altruiz- 
mo, aukštųjų gyvenimo principų, vienatvės, didžios meilės ir kentėjimų auka... 
Didžios sielos kenčia jau vien tik dėl to, kad jos didžios“ (Kaz. Čibiras) *š. 


Jos didžios, šviesios sielos dokumentų pilna visa jos kūryba. Ir tie 
dokumentai, tiesiog krauju antspauduoti, ne tik praskleidžia didžio, aukin- 
go, prometejiško M. Pečkauskaitės mums mažai težinomo, mūsų praktikai 
tolimo gyvenimo uždangą, bet ir pamoko skaitytoją pamilti didžias idėjas, 
tiesiai praktikuoti jas nuo lopšio iki karsto, sužadina jame amžinojo grožio 
(tikrosios gyvybės versmės) pasiilgimą. Ko ji nespėjo padaryti gyva tebe- 
būdama (labai anksti mirė), tatai padarys pasilikęs šviesaus jos gyvenimo 
pavyzdys ir jos vis labiau pamėgstamoji kūryba bei pedagogikos raštai. 


Bibliografija. 
I. M. Pečkauskaitės raštai. 
1. Dailioji literatūra žurnaluose ir laikraščiuose. 


„ Margi paveikslėliai, Varpas, 1896, 5, Ūkininkas, 8. 

„ Dėl ko tavęs čia nėra?, Varpas, 2. 

„ Pirmasis pabučiavimas, Vienybė Tietuvninkų, 46—48. 
„ Idilija, Vienybė Lietuvninkų, 41—42. 

„ Saulei nusileidžiani, Žinyčia, 1900, 1. 


SU ON O 


-———. 


77 Raštai VI, 227 s. 
78 Ateitis, 1981, 10. 


nuo 


15. 
16. 
47: 
18. 
19, 
20. 
21. 
22: 
23. 
24, 
25. 
26. 
27. 
28. 
29, 
50. 
31. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


„ Barbelė, Žinyčia, 1900, 2—3; Tėvynės Sargas, 1900, 2. 

„ Jau vakaruose užgeso saulėlaida, Varpas, 1900, 6. 

„ Agnieška, Žinyčia, 1900, 6—7; Tėvynės Sargas, 1900, 6. 
9. 
10. 
14; 
12. 
13. 
14. 


Kalėdų vakaras, Tėvynės Sargas, 1900, 6; Žinyčia, 1900, 12. 
Pasaka, Ūkininkas, 1902, 1. | 

Našlės skatikas, Tėvynės Sargas, 1902, 10—11. 
„7“, Tėvynės Sargas, 1902, 10—11. 

Nusiminimas ir viltis, Žinyčia, 1902, 4—5. 

Vasaros naktis, Varpas, 1902, 9—10. 

Šventas Kazimieras(?), drama, Žvaigždė, 1902, 48. 
Iš mūsų karionės, Dirva-Žinynas, 1903, sausio mėn. 
Viktutė, Dirva-Žinynas, 1905, balandžio mėn. 
Poezijos prozoje, Dirva-Žinynas, 1903, liepos mėn. 
Ant garlaivio, Vilniaus Žinios, 1904, 1. 

Iš daktaro pasakojimų, Vilniaus Žinios, 1905, 23-24. 
Sulaukė, Petrapilio Kalendorius, 1905, 

Vasaros atbalsiai, Vilniaus Žinios, 1906. 11. 

Dėl tėvynės, Draugija, 1907, 5-6. 

I Šviesą, Viltis, 1908, 39, 41, 42, 43. 

Adoinienė, Viltis, 1908, 57, 58. 59. 

Lemta, Draugija, 1909, 27-25. 

Šveicarijos įspūdžiai, Vairas, 1914, 5, 6. 9, 10. 
Brėkštant, Moteris, 1921, 2. 

Pasitaikė proga, N. Vaidilutė, 1921—1922, 2-3. 
Moterų teisės, N. Vaidilutė, 1922 —i923, 2. 

Sename Dvare, Skaitymai, 1922, XVII-XIX kn. 


51a Našlaičių ašaros, N. Vaidilutė, 1922—1923, 3, 


32. 
33. 
34. 
35. 
36. 
37. 


35. 
39. 
40. 
41, 
42. 
43, 
44, 
45, 
46. 
47. 
48. 


Varpams gaudžiant, Moteris, 1923, J. 
Kraitis, N. Vaidilutė, 1922—1023, 7. 
Irkos tragedija, Tautos Vairas, 1924, 6-7. 
Mėlynoji Mergelė, N. Vaidilutė, 1925, 1. 
Ant Uetlibergo, N. Vaidilutė, 1925, 2. 
Anuomet, N. Vaidilutė, 19025, 3, 5. 


2. Dailioji literatūra atskirais leidiniais. 


Šventas Kazimieras (?), keturinose +ktuose, Brooklyn, 1902. 
Viktutė, Amerikoje, 1903. 

Lietuvos senovės septyni paveikslai, Vilnius, 1905, 

Vincas Stonis, Vilnius, 1906. 

Dėl tėvynės, Kaunas, 1907. 

Iš daktaro pasakojimų, Rudens diena, Sulauke, Shenandoah, 1907. 
Pasakyk motušei, Agnieška, Ant garlaivio, Shenandoah. 

Saulei nusileidžianti, Iš mūsų kelionės, Kalėdų vakaras, Amerikoje. 
Istorijos pasakos, Seinai, 1907. 

Į šviesą per ašaras, Vilnius, 1912. 

Adomienė, Vilnius, Vilties leidinys. 


48a Lietuvos senovės istorijos pasakos, Vilnius, 1920. 


195 


196 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


49. Pančiai, drama, Kaunas, 1922. 
50. Raštai, Kaunas, „Žinijos“ leidinys, 1928 ss 
II t. Sename dvare, apysaka. 
III t. Brėkštant, Našlaičių ašaras, Pančiai, Anuomet ir k. 
IV t. Vincas Stonis, Iš daktaro pasakojimių ir k. 
VI t. Vikiutė, Sulaukė ir kit. 


3. Pedagogika ir šiaip veikalai žurnaluose ir laikraščiuose. 


51. Apie bičių ligas, Ūkiškasis kalendorius, Tilžė, 1200 

52. Apie tėvynę, Tevynės Sargas, 1903, 7-8. 

58. Apie auklėinamius, Viltis, 1907, 14, 15 

54. Apie Amerikos mokyklų savivaldybę, Viltis, 1908, 37, 58. 

55. Mintys apie dailę, Viltis, 1910, 64—67. 

56. Laisvieji rašiniai ir apsakymai, Viltis, 1911, 45. 

57. Vaikų melavimas, Draugija, 1912, 65. 

58. Šis tas iš pedagogijos, Draugija, 1912, 70. 

59. Foester'is, Vairas, 1914, 

60. Dailės kritika, Vairas, 1914, 6. 

61. Žolynų žiedai ir mergaičių žiedai, N. Vaidilutė, 1921—1922, 2-3. 

62. Kur einame?, Moteris, 1921, 4. ' 
63. Kame mano ašaros pradžia ir kame pabaiga?, N. Vaidilutė, 1921—1922, 4, 
64. Amžinybės aidas, N. Vaidilutė, 1921—:1922, 5. 

65. Gyvasis reikalas, Moteris, 1921, 10. 

66. Formos ir manieros, Moteris, 1921, 11. 

67. Apie elgesi, N. Vaidilutė, 1421— 1922, 5. 

68. Legenda apie šv. Petro motiną, N. Vaidilutė, 1922—1923, 2. 

69. Apie elgimąsi, N. Vaidilutė, 1922—1928, 2-7. 

70. Du veidrodžiu, N. Vaidilutė, 1922—1923, 3. 

71. Vyšnios, N. Vaidilutė, 1922— 1923, 4. 

72. Drebančios rankos, N. Vaidilutė, 1922—1923, 5. 

73. Vaidilutės, N. Vaidilutė, 1922—1923, 6. 

74. Moteris Valstybėje, Moteris, 1922, 7. 

75. Chamas, N. Vaidilutė, 1922-—1923. 2,7. 

76. Naujus metus pradėjus, N. Vaidilutė, 1994, 1. 

77. Dvi mokytoji, N. Vaidilutė, 1924, 1.—2. 

78. Būkite savim!, N. Vaidilutė, 1924, 2. 

79. Bobiškumas, N. Vaidilutė, 1924, 3 

'80. Ugdymas moteriškumo koedukacinėse mokyklose, N. Vaidilutė, 1924, 4. 

81. Kaip būdavo seniau, N. Vaidilutė, 1924, 4, 

82 Praeities valandėlė, N. Vaidilutė, 1924, 4. 

£3. Žemaičių Ateitininkų Konferencijos įspūdžiai. N. Vaidilutė, 1924, 5. 
84. Vaidilutės, sukruskit!, N. Vaidilutė, 1924, 5. 

85. Šv. Teresės patarimai, N. Vaidilutė, 1924, 5. 
86. Karalius laikas, N. Vaidilutė, 1925, 1. 

87. Knyga, N. Vaidilutė, 1925, 1—3. 

28. „Sesutę“ paskaičius, N. Vaidilutė, 1925, 3. 
59, Elzbieta Leseur, N. Vaidilutė, 1925. 


90. 
91. 
92. 
93. 
94. 
95. 
96. 


97. 
95. 
99. 
100. 


101. 
102. 
103. 


Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 197 


„Omnia restaurare in Christo“, N. Vaidilutė, 1926, 2. 
Kūno akys ir sielos akys, N. Vaidilatė, 1927, 1. 
Šiandien, dabar, N. Vaidilutė, 1927, 4—5. 

Mergaitė su veidrodžiuku, N. Vaidilutė, 1927, 8. 
Margarita Lekeux, N. Vaidilulė, 1927, 8. 

Pliušinis kačiukas, N. Vaidilutė, 1928, 1. 

Matilda Vrede, N. Vaidilutė, 1929, 7—9, 10—12, 1930, 1. 


4. Pedagogika etc. atskirais leidiniais. 


Bičių knygelė, Tėvynės Sargo priedas Nr. 11, 1900. 

Lietuvos bitininkas, Eaunas, 1922. 

Motina-auklėtoja, I raštų tomas, „Žinijos“ leidinys, 

Rimties Valandėlė, Knygelė jaunoms mergaitėms, V raštų toimas, „Žinijos“ leidinys 
1928. 


Il. M. Pečkauskaitės verstiniai. 
1. Dailioji literatūra. 


Emma Wely, Pasakyk motušei, Tėvynės Sargas, 1902, 1—5. 
Prūsas, B., Sargy ka, Šiauliai, 1924. 
Sienkiewicz, H., Dykumose ir giriose, Kaunas, I. *1927, II. 1929. 


2. Pedagogika ir šiaip veikalai. 


a. Žurnaluose ic laikraščiuose. 


„ Pagal pedagogiškus Foerster'o veikalas, Auklėjimo mokslas, Viltis, 1905, 


61, 64—66, 65—72, 74—75, 78—79, 83—837, 59, 93, 98, 103, 106; 108; 111—112; 115; 
119, 124—125, 135, 159, 141--143, 1465; 1909, 2, 10. 


„Iš Foerster'io, Nauzikaja, N. Vaidilutė, 1921—1922, 4. 

„ Pagal L. Pfleegerį, Giovanni Papina, N. Vaidilutė, 1922—1923, 3. 

„Iš G. Papini, Palaminti beturčiai, N. Vaidilutė, 1924, 1. 

„Iš Cl. Hoffmann, Saulės vaikai, N. Vaidilutė, 1924, 2. 

„ Iš G. Papini, Pokylis, N. Vaidilutė, 1924, 2. 

„ Foerster, Moderniško charakterio tikslas, N. Vaidilutė, 1924, 3, 
„Pagal L. Pileger'į, Florance Barcoloy, N. Vaidilutė, 1924, 3. 

„ Foerster, Fr., Kristus ir vakarų kultūra, Tautos Vairas, 1924, 19. 

„ Foerster, Fr., Krikščioniškos visuomenės pagoniški darbai, Tau- 


tos Vairas, 1924, 20. 


„ Foersterio, Auklėjimas ir anklėjimasis, Lietuvos mokykla, 1925, 4, 5. 


6, 7—8, 9, 11, 12; 1626, 1, 2, 3, 4, 5, 7--8; 1927; 1; 4, 


b. Atskiri leidiniai. 


„ Foerster, Fr., Jaunuomenės auklėjimas, 1922, *1922, 31926. 

. Foerster, F., Seksualė etika ir secksualė pedagogika, Šiauliai, 1923. 
„ Foersterio, Fr., Auklėjimas ir auklėjimasis, Kaunas, 1928. 

„ Foerster, Fr, Krištus ir žmonių gyvenimas, Kaunas, 1931. 


198 Juozas Tarvydas: Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. 


SaBSN- 


15, 
16. 


17, 
16. 


19. 


I. Raštai apie M. Pečkauskaitę. 
A. Gr, Apie Vincą Stonį. Viltis. 1008, 143. 
Vaižgantas, Marija Pečkauskait ė (Molinos auklėtojos prakalba). 
M. R., Marija Pečkauskaitė, Motina aukiėtoja, Židinys, 1927, 3. 
Bičiūnas, V., Marija Pečkauskaitė, Židinys, 1928, 2. 
Ambrazevičius, J., Šatrijos Ragana. Sename dvare, Židinys, 1928, 5—6. 
Grašytė, T., Dr, Marie Pečkauskaitė et la renaissance nationale 
lituenienne, Monitpelier. 


„ Vaižgantas, Marija Pečkauskaitė, Raštai, XIII, 1929. 


Vaidilutė, Nuo Viktutės iki Senojo dvaro, Lietuvos Aidas, 1930, 224, 225. 
Škliaras, Eugenijus, Marijos Pečkauskaitės kūrybos kelias, Sekmadienis, 1931, 31. 
Mariją Pečkauskaitę į kapus palydėjus, Rytas, 1930, 173. 


„ Radzikauskas, E, Šatrijos Ragana, Gaisai, 1930, 6. 
„ Skrupskelis, Ig, Pedagoginės 17 visuomeninės idėjos M. Pečkau- 


skaitės raštuose, Ateitis, 1930, 8—9. 


„ Ambrazevičius, J, Marija Pečkauskaitė, Ateities Spinduliai, 1930, 7—9. 
„ Naujoji Vaidilutė, 1930, 10: 


„Marijai Pečkauskaiiei. 

. Drungaitė, J, Ir praėjo viskas ir prabėgo... 

Petrauskaitė, A, M. Pečkauskaitė (gyvenimo bruožai). 

„Dovydaitis, Pr, Iš Marijos Pečkauskaitės laiškų. 

„Matusevičiūtė, Iz, Mariia Pečkauskaitė — rašytoja. 

„ Jakševičiūtė, Em., Šatrijos Ragana „Varpe“. 

„ Orintaitė, P., Motinos asmuo Š Raganos kūryboj. 

„ Ceilytkaitė, Ant., Gamta Marijos Pečkauskaitės kūryboje. 

Grašytė, T., Dr, M. Pečkauskaitė — pedagogė. 

„M. Pečkauskaitė — Garbės Daktaras. 

„Ant. Č. ir J. Jat, Viena diena Židikuose. 

Merkelis, A, Marija Pečkauskaitė, Vairas, 1930, 9. 

Jatulytė, J, Dvaras ir kaimas Žemaitės, L. Pelėdos ir Š. Raganos kū- 

ryboje, N. Vaidilutė, 1930, 12, 1951, 1. 

Ambrazevičius, J, Šatrijos Raganos Irkos tragedija, Židinys, 1931, 1. 

Čibiras, K., Šviesioji moteris, a.a. Marijos Pečkauskaitės metinėms paminėti, 
Ateitis, 1931, 7--8. 

Čibiras, K, Gyvenimo menininkė, Marijos Pečkauskaitės asmenybės ekskizai, 

Ateitis, 1931, 9. 


-F—-PM2-0oRnAaS> 


-—=e0007;- 


Tapyba ir Poezija 


Lessingo Laokoonas 
150 m. sukaktuvėms nuo Lessingo mirties paminėti 
(1781—1931) 
Pranas Mantvydas, Kaunas. 
Poezija yra kalbanti tapyba, o tapyba 
yra nebilė poezija. 
Simonidas. 

Aukščiau paduotasis Simonido, to sąmojingo, gyvos vaizduotės grai- 
kų poeto, išsitarimas, be abejo, nusako anų dviejų menų ! artimą panašu- 
mą. Bet jis neimtinas kaip vieno kurio iš jų dviejų definicija. Tai tėra 
vaizdingas pasakymas, bet ne logiškas aptarimas. Todėl logikai šitą Si- 
monido išsitarimą dažnai ima blogos definicijos pavyzdžiu. 

Tačiau yra buvęs laikas, kada šis sąmojaus žaismas buvo menininkų 
bei meno teoretikų imamas rimta formule. Iš to, kad tuodu menu turi kai 
kurių bendrų principų, išvadžiota, kad ir jų ypatingosios priemonės bei 
uždaviniai esą tie patys. Vienu žodžiu, painiota anų dviejų menų ribos. 
Jau Aristoteliui menas yra, apskritai imant, sekimas. Jis turi pamėgdžioja- 
mai atvaizduoti tikrovę, jos daiktus bei įvykius. Horacijus vartoja posa- 
kį „ut pictura poesis“, imdamas jį, tiesa, nevisai ta siaura prasme, kurios 
jis įgavo vėliau. Bet ypačiai ryškiai šitas poezijos ir tapybos suplakimas 
pasireiškė XVII. ir XVIII. amžiuose. Iš visų menų Renesanso laikais, šalia 
architektūros, ypačiai iškilo tapyba. Jeigu antikinis menas daugiausia pa- 
laikų paliko iš skulptūros, tai iš renesansinių ir porenesansinių laikų tu- 
rime ypačiai daug paveikslų. Apie tuos laikus pradeda vis daugiau pasi- 
rodyti ir atskirų traktatų, nagrinėjančių atskiras estetikos: bei meno, ypač 
tapybos, temas bei problemas. Kai kurie iš šitų „trattat'ų della pittura“ 
net lygina atskirus menus vieną su kitu, ir daugumas jų pirmenybę pripa- 
žįsta tapybai. Net poezijos idealas turįs būti tapti kalbančia tapyba, iš- 
mokti kuo tiksliausiai kalbos priemonėmis „piešti“ daiktus bei kūnus. 
Tapyba gi pati esanti, iš savo pusės, nebylė, sustingusi poezija, ji turinti 
piešti ne tik kūnus, bet ir vaizduoti veiksmus, įvykius, pergyvenimus. Z0- 
džiu, tarp šių dviejų menų nematyta kokio kito skirtumo, kaip tik tą, kad 
vienas tikrovę piešia dažais, antrasis gi tą pačią . tikrovę vaizduoja žodžiais. 
Todėl anų laikų tapyboje bei skulptūroje labai gausu alegorijų bei sim- 
bolizavimo, o poezijoje — aprašinėjimo. Anų laikų poetai nori būti tapy- 
tojai, jiems poezija yra, pasakytume, „ištęsta tapyba“, o tapytojai savo ruož- 
tu nori pasidaryti poetais; savo dažais bei statulomis jie nori vaizduoti 
vidaus gyvenimą, mintis, jausmus, juntamais vaizdais nori reikšti nejunta- 
mus, dvasinius dalykus. 

Pirmas, kuris ėmė aiškiai skirti poeziją nuo plastikos, .buvo Gott- 
holdas Ephraimas Lessingas, nuo kurio mirties šimet sueina 150 me- 

1 Čia tapyba Simonido, o lygiai žemiau ir Lessingo, imama platesne prasme, 
jo Ikrai tapyba kartu su plastika. Žemiau tam reikalui vartosime ir terminus: dai- 
e, Gauinin . 


200 Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 


tų. Jis pirmas smarkiau ėmėsi darbo atriboti šiuos du — tikriau tris: 
poeziją iš vienos pusės ir tapybą su skulptūra, iš kitos, — menus vienas 
nuo kito. Veikalas, kuriame Lessingas išdeda savo išvadžiojimus, pava- 
dintas Laokoon oder iber die Grenzen der Malerei und der Poesie (1 d. 1766.). 
Imdamas pavyzdžiais, iš vienos pusės, Homerą, kurį, lygiai kaip ir Aristo- 
telį, Lessingas laiko aukščiausiu autoritetu, ir, iš kitos, graikų dailininkus, 
Lessingas įrodo, kad dailė ir poezija skirias nuo viena kitos tiek savo 
vaizdavimo priemonėmis, tiek vaizdavimo objektais, ir kad iš šių dviejų 
"menų suplakimo į vieną išeina didelių painiavų; jis yra žalingas ir vienam 
ir antram, trukdydamas ir vieno ir antro pažangą. Nors jau daugiau kaip 
pusantro šimto metų yra praėję nuo to veikalo pasirodymo, tačiau jis nė 
šiandien nėra nustojęs savo svarbumo. Negalima pasakyti, kad jame Lessin- 
gui būtų pavykę surasti galutinę skiriamąją šių dviejų menų formulę, nei 
kad atskiros jo išvadžiojimų dalys būtų visos priimtinos. Tačiau pagrin- 
dinė jo mintis yra didelė įnaša visam estetikos moksluį ir palieka reikšmin- 
ga visiems laikams. — 


Akstiną Laokoonui rašyti Lessingas gavo beskaitydamas savo amži- 
ninko Winckelmanno veikalą „Von der Nachahmung der griechischen 
Werke in der Malerei und Bildhauerkunst“. Jame, tarp ko kita, Winckel- 
mannas sako, kad graikų tapybos ir skulptūros kūriniai pasižymį savo 
tauriu paprastumu ir ramiu didumu (edle Einfalt und stille Grėsse). Tokiu 
didžios ir rimtos sielos pavyzdžiu galinti būti „Laokoono“ grupė. Nors 
visos Laokoono gyslos ir raumens rodo neapsakomas kančias, tačiau vei- 
de nematyti nė mažiausios įniršimo žymės. Jis nekelia baisaus riksmo, 
kaip tai daro Vergiliaus Laokoonas. Iš kiek praskėstų lūpų galima esą 
spėti didvyrį tik tyliai dejuojant, o nešaukiant visa gerkle. Tai esąs liudy- 
mas dvasios tvirtumo tiek didvyrio, tiek ir paties menininko, sugebėjusio 
visa tai įspausti į marmurą. 


Į šią vietą ir įsikimba Lessingas. Tai tiesa, sako jis, kad Laokoono 
veide nematyti tokios skausmingos išraiškos?, kokios turėtume laukti, žino- 
dami jo kančias. Bet neteisingi esą W'inckelmanno daromi iš to išva- 
džiojimai dėl graikų didvyrių santūrumo. Šauksmas, riksmas yra natūrali 
kūno skausmo išraiška. Tai tik mes, civilizuoti europiečiai, papratę esame 
slėpti savo jausmus; mandagumas ' ir konvencionalus padorumas neleidžia 
mums rodyti visiems matant verksmo bei ašarų. Graikai, o kartu ir jų 
didvyriai, tokiomis konvencijomis nesivaržė. Homero didvyriai tuo atžvil- 
giu labai panėši į mūsų vaikus: linksmi būdami jie juokiasi, džiūgauja; 
nelaimės ištikti verkia, šaukia, draskosi. Sakysime, Sofoklio Filoktetas taip 
šaukia ir taip baisiai keikia, jog girdėti visoje stovykloje. Tad kūno skaus- 
mų reiškimas išorėn, verksmu ar šauksmu, graikams buvo visiškai suderi- 


2 Nors Lessingas sutaria su Winckelmannu dėl Laokoono vidaus būsenos inter- 
pretavimo iš jo veido bruožų (abu taria Laokooną tyliai dejuojant), tačiau yra ir kitokių 
aiškinimų: kada vieniems (Henkė) Laokoonas atrodo rėkiąs visa gerkle, kiti (Volkeltas) 
tame veide išskaito artėjančio pavojaus laukimą, vad. ne pergyvenamas kūno kančias, o 
EB kęsmą, baisaus pavojaus akivaizdą. Bet mūsų temai tai neturi lemiamos 
reikšmės. 


Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 201 


namas su didvyrio dvasios didybe bei tvirtybe. O jeigu graikų dailininkai 
tų savo didvyrių skausmo išraiškos neįspaudžia marmuran, tai tam reikia 
ieškoti kitos priežasties. 


Dailei, tęsia Lessingas, senovės graikai brėžė siauresnes ribas, negu 
mes šiandien. Jų dailininkai sekė tik gražius kūnus, vaizdavo tik tai, 
kas gražu. „Kas panorės tave piešti, kad tavęs niekas nenori nė matyti“ 
sako vienas jų epigramininkas epigramoje apie blogai nuaugusį žmogų. 
Teisybė, atsirasdavo vienas kitas ir jų tarpe, jei taip pavadinsime, natūra- 
listas, kuris ne tiek žiūrėjo savo vaizduojamų objektų gražumo, kiek norėjo: 
pasigirti atvaizdavimo panašumu, technika. Tokie buvo Pauzonas, mėgęs 
vaizduoti žmogaus pavidalo iškrypimus bei trūkumus, ir Pyreikus, piešęs. 
skutyklas, purvinas dirbyklas, asilus ir daržoves. Bet pirmasis kentė dide- 
lį vargą, o Pyreikus įgavo riparograio (mėšlinio tapytojo) pravardę. Pati 
graikų vyriausybė tuo atžvilgiu dailininkus prižiūrėdavo. Zinomas yra 
tebiečių įstatymas, įsakąs dailininkams vaizduoti tik gražius daiktus ir 
draudžiąs pamėgdžioti biaurius. Iš tos pat priežasties eina ir helanodikų 
įstatymas. Mes juokiamės girdėdami apie tokį įstatymų kišimosi į dailės 
dalykus. Bet nevisada, kada mes juokiamės, mes esame ir teisingi. Įsta- 
tymai neturėtų varžyti tik mokslų, nes jų galutinis tikslas yra tiesa, kuri 
žmogaus sielai yra būtina. Tuo tarpu „galutinis meno tikslas yra pomė- 
gis“, be kurio galima apsieiti. Be to, toks įstatymų susirūpinimas meno 
dalykais turėjo ir kitą priežastį Būtent, gražūs žmonės kūrė gražias sta- | 
tulas, o šios veikė vėl žmones atgal, ir valstybė turėjo būti dėkinga gra- 
žioms statuloms už gražius žmones. Graikai numanė gražias statulas vei- 
kiant motinų vaizduotę. Kai kurie senovės mitai pasakoja, jog Aristomeno, 
Aristodamo, Aleksandro Didžiojo, Scipijono, Augusto ir kt. motinos, bū- 
damos neščios, naktimis sapnavusios angis. Tai suprasime, jei turėsime 
galvoje, jog angis buvo dievybės ženklas ir retai kuri graži Bakcho, Apo- 
lono, Merkuro ar Homero statula neturėjo ir apsivijusios aplink save 
angies. Graikų moterys tų statulų per dieną ik valiai prisižiūrėdavo, o ką 
dieną žmogus mato, tas dažnai ir sapne ateina. 


Iš čia Lessingas veda išvadą, kad seniesiems grožis buvo aukščiau- 
sias dailės matas. Todėl visa, kas užgauna grožį, turėjo būti vengiama. 
Tuo tarpu yra skausmų, kęsmų, kurie negražiai iškraipo veidą ir visą kūną, 
kurie biauriai sudarko gražius veido bruožus. Tokių skausmų graikai 
arba visai nevaizduodavę, arba juos paversdavę mažiau skausmingais kęs- 
mais. Sakysime, apmaudą jie degraduodavę į rimtumą, vaitojimą — į liū- 
desį; 0 kur tas suminkštinimas nebuvo galimas — visai nevaizdavę, 
kaip antai Ifigenijos atnašavime, kur Timanthas visai paslepia nuo mūsų 
be galo skausmo perimtą tėvo veidą. Taigi ir Laokoonas nešaukia, nevai- 
toja ne todėl, kad tuo parodytų savo nekilnią sielą, bet todėl, kad tie 
vaitojimai biauriai sugadintų jo veido bruožus, todėl kad dailininkas šauks- 
mą degradavo į tylų dejavimą. Leiskime tik Laokoonui plačiai išsižioti ir 
rėkti, ir pažiūrėkime, kas išeis: ten turėjome veidą, kuris mumyse kėlė 
užuojautos, nes jame jungėsi grožis ir skausmas, o dabar gavome biaurų 
pavidalą, nuo kurio pačios mūsų akys nusigręžia. Vienas tik platus bur- 
nos prasižiojimas, nekalbant apie kitus veido bruožus tapyboje duoda 


202 Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 


dėmę, "o lipdyboje — duobę, bet ir vienas ir antras duoda blogiausią 
įspūdį *. 
S Bet tarkime, kad smarkaus afekto išraiška grožio ir negadintų, vis 
dėlto toks momentas dailininkui nebūtų tinkamas dėl kitų priežasčių, bū- 
tent, dėl materialinių dailės ribų. Dailininkas savo paveikslui gali imti tik 
vieną kurį tikrovės akimirksnį, ir tai tik iš vieno kurio punkto. Suprantama 
tad, kad jis privalo rinkti kuovaisingiausį akimirksnį. O vaisingiausias mo- 
mentas bus tas, kuris vaizduotei paliks daugiau laisvo kelio, kuris leis 
vaizduojamąjį momentą mintyje pratęsti toliau, jį papildyti: kuo daugiau 
žiūri, tuo daugiau turi pats nuo savęs pridėti, primąstyti. Bet didelis 
skausmas ir apskritai aukščiausias afekto laipsnis šiam reikalui mažiausia 
dera. Čia vaizduotei pakerpami sparnai. Jei Laokoonas dar tik dejuoja, 
tai vaizduotė gali jį girdėti toliau ir vaitojant, bet jei jis vaitoja, tada šis 
vaidinys nebegalimas kelti aukštyn. Be to, dailininko kūrinys, pats būda- 
mas nekintamas ir pastovus, nuolatinis, neturi reikšti kažką transitoriš- 
ka, greitai, momentaliai pereinama. Smarkus skausmas, kurį išspau- 
džia šauksmas, turi arba netrukus atslūgti arba baigtis subjekto mirtimi; 
amžinai jis negali trukti. Tuo tarpu paveiksle ar skulptūroje tas momentas 
turėtų palikti visą laiką ir atrodytų nenaturalus. Todėl ir Timomachas 1 
savo Medeją vaizduoja keliais momentais pirmiau, prieš nužudant savo 
vaikus, kada dar motinos meilė tebekovoja su pavyduliavimu; o Ajaksą ro- 
do jau pailsusį begulint po to, kaip jis buvo ką tik siautęs po bandas ir 
gaudęs, mušęs galvijus bei ožius. 

Todėl, sako Lessingas, priežasčių, dėl ko Laokoono kūrėjas turėjo su- 
silaikyti pilnai vaizdavęs jo kūno skausmus, reikia ieškoti paties jo meno 
savybėse ir ribose. 

Visai kitokiose sąlygose, pagal Lessingą, yra poetas. Kūno grožis, 
nežiūrint į tai, ar jam šis pavyksta vaizduoti ar nepavyksta, yra jam tik 
viena, ir tai nežymi, priemonė, kuria jis mus gali patraukti prie savo didvy- 
rio. Ir jis dažnai visai ja nesinaudoja, būdamas tikras, kad, jeigu mes jo 
didvyriui šiaip jau esame palankūs, tai jo kilniosios savybės mus tiek pa- 
trauks, jog mes visai nebekreipsime dėmesio į jo išorinį pavidalą. Jeigu 
Vergilijaus Laokoonas šaukia, tai kam, skaitant, ateis į galvą, jog tam šau- 
kimui reikalingas didelis burnos išžiojimas, ir jog didelė burna daro jį 
biaurų? Be to, poeto niekas neverčia savo vaizdo piešti vienu akimirksniu. 
Jis gali paimti veiksmą bet kokiu jo momentu ir jį vesti per visas galimas 
permainas iki galo. Kiekvienai iš šitų permainų jam tereikia vieno tik bruo- 
žo, sakinio, net žodžio, o dailininkas turi šitai permainai jau visą kurinį 
kurti. Pats iš savęs atskiras poeto bruožas gali skaitytojo vaizduotę kar- 
tais ir žeisti, bet jis gali būti arba taip paruoštas, taip sušvelnintas bei išly- 
gintas pirma jo ėjusių įvykių eilės arba po jo sekančių vaizdų, jog gali 
padaryti geriausio įspūdžio. Jeigu didžiam vyrui ir iš tikro nepritiktų rėkti 


5 Lessingas ima grožį siauriau negu Winckelmannas, būtent, tiktai kaip kūno 
grožį. Tačiau juk imant grynai geometriškai, iškreiptas skausmo veidas rėra iš savęs 
negražesnis už tą pat veidą ramiai nusiteikus, jis tik todėl atrodo negražus, kad parodo 
kraštutinę dvasios netvarką. 

* Bizantijos dailininkas, gyvenęs, pagal Plinijų (Hist. nat. XXXV, 1i, 40), Juliaus 
Cezario laikais, bet iš tikrųjų, rodosi, daug anksčiau. 


Pranas Manivydas: Tapyba ir Poezija. 203 


skausmą kenčiant, tai ką bloga gali padaryti ta maža aplinkybė vyrui, ku- 
rio kitos dorybės yra jau mus patraukusios? 

„ Kad tas skirtumas tarp poeto ir dailininko būtų ryškiau matomas, 
Lessingas palygina Laokooną, kuri mums duoda Vergilijus savo „Eneido- 
je“, su „Laokoono“ grupe, palikta mums nežinomo senovės dailininko. 
Kai kuriems juodu atrodo tiek panašūs, jog jie samprotauja, kad, nežinoma- 
sis dailininkas, kurdamas savo statulą, esąs naudojęsis Vergilijaus Laokoono 
aprašymu. Yra ir atvirkščiai manančių. Yra galimas dar ir trečias atvejis, 
būtent tas, kada tiek Vergilijus tiek grupės kūrėjas turėjo bendrą pavyzdį 
iš senesnių laikų. Bet Lessingas mano, kad tuodu Laokoonu, vienas poeto, 
antras vaizdakalio, nėra ir negali būti taip jau panašūs. Iš Vergilijaus 
eilučių: 
2 Bis medium amplexi, bis collo sguamea circum 
Tergo dati, superant capite et cervicibus altis 
matyti, kad jo Laokooną angys turi dusyk apvijusios apie juosmenį, dusyk 
apie kaklą ir pačios yra aukštai iškilusios savo galvomis. Toks vaizdas 
yra labai vaisingas mūsų vaizduotei. Tamsiausios kūno dalys yra tampriau- 
siai suveržtos, 0 nuodai slenka prie galvos. Tačiau tas vaizdas nederėjo 
dailininkui, norėjusiam parodyti skausmą ir nuodų veikimą kūne. Tam rei- 
kėjo, kad svarbiausios kūno dalys būtų kiek begalint laisvesnės nuo bet 
kokio išorės spaudimo, kuris kliudytų rodyti kenčiančių nervų žaismą ir 
raumenų virpėjimą. Dvilinkas angių apsivijimas apie liemenį būtų užden- 
gęs visą Laokoono kūną, ir tas skausmingas juosmens įsitraukimas, kuris 
yra tiek išraiškus, būtų palikęs nematomas. Taip storai apvytas kaklas 
būtų gadinęs grupės piramidalumą, kuris yra tiek mielas akiai, o kyšančios 
aukštyn smailios angių galvos būtų palikusios neproporcingai laibos ir 
būtų darkiusios bendrą statulos pavidalą. Senovės dailininkas tai suprato 
ir todėl apsivijimus nuo kaklo ir liemens perkėlė ant kojų ir šlaunių. Be to, 
abudu Laokoonu skiriasi savo apdaru. Vergilijaus Laokoonas yra kunigo 
rūbais apsitaisęs ir tai jam pritinka. Tuo tarpu statulos Laokoonas yra 
visai nuogas. Kodėl? Aišku: ar būtų tada iš po apdarų matyti tas skaus- 
mingas gyslų virpėjimas ir tas raumenų įtempimas, kurie rodo Laokoono 
kentėjimus? Vergilijaus Laokoono kakta yra apjuosta kunigo juosta. Bet 
kakta yra aiškiausia jausmų išraiška, ir todėl dailininkas turėjo nuo juostos 
atsisakyti, kad neuždengtų tos išraiškos vietos. 

Kai kurie stebisi, kodėl muzos graikų poetų esančios taip šykščiai 
aprašinėjamos. Tai reiškia, sako Lessingas, stebėtis, kodėl poetai nekalba 
nebyle dailininkų kalba, o vartoja savo, gyvąją kalbą. Uranija poetui yra 
žvaigždžių mokslo muza; jos užsiėmimą mes sužinome iš jos vardo ir iš 
jos darbų. Dailininkas, ją kurdamas, vaizduoja ją berodančią su lazda į 
dangaus sierą. Ir lazda, ir dangaus sfera, ir pats padėjimas yra dailininko 
raidės, iš kurių mes išskaitome, kad jo statula vaizduoja Uraniją. Ar rei- 
kalingi visi šie ženklai poetui? Ar -nebūtų jis tada panašus į žmogų, ku- 
ris, galėdamas kalbėti balsu, panorėtų savo mintis reikšti gestais, kaip tai 
daro nebyliai? — Ta pat reikia pasakyti ir dėl moralinių būtybių vaizda- 
vimo: Teisybės, Santūros, Tvirtybės ir kitų abstraktybių. Joms charakteri- 
zuoti poetui užtenka ištarti vieną tik jų vardą, o tuo tarpu tapytojas turi 
čia imtis įvairių ženklų bei simbolių. 


204 Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 


Homero epe matome veikiant dviejų rūšių būtybes, matomas ir nema- 
tomas, ir mūsų vaizduotei nėra jokių sunkenybių suderinti tų dviejų pa- 
saulių veikimą vieno šalia antro. To skirtumo negali parodyti tapyba: joje 
visa matoma, ir vienodu būdu matoma. Todėl, vaizduodama tokius miš- 
rius įvykius, ji sutinka sunkumą: kaip padaryti, kad nematomosios būtybės 
matomiesiems paveikslo veikėjams, žmonėms, neatrodytų matomos, bent 
nesimestų į akis? Bet tegu šis sunkumas būtų ir nugalimas, lieka dar ki- 
tas blogumas, dar didesnis, būtent tas, kad, tuo panaikinimu skirtumo tarp 
vienų ir kitų, ši aukštesnioji būtybių rūšis netenka visų savo charakterin- 
gųjų bruožų. Stai, pav., susiginčiję dėl trojėnų likimo, dievai ima savo 
tarpe kovoti. Pas poetą visa ši kova eina nematomai, ir ta aplinkybė, tas 
nematomumas, duoda skaitytojo vaizduotei laisvę, jis gali dievų veiksmus 
ir juos pačius vaizduotis tokiu plačiu maštabu, juos tiek aukščiau už visą 
ką žmogiška pastatyti, kiek benorėdamas. Tuo tarpu tapytojas yra savo 
materialinių priemonių žymiai aprėžias. Jo kūryba pasireiškia matomomis 
scenomis, kurių dalys turi išlaikyti savitarpio proporcingumą. Štai Minerva 
griebia nuo žemės akmenį, kurį tik keletas vyrų tepajėgdavo paristi, ir mę- 
ta juo į Marsą. Dabar klausimas: jeigu Minerva tokį akmenį — milžiną taip 
lengvai svaido, tai kokio ūgio beturi būti ji pati? Jeigu jos ūgis yra pro- 
porcingas akmens didumui, tai dingsta visas stebuklingumas, nes nieko 
nuostabaus, kad žmogus, trissyk už mane didesnis, pakelia ir trissyk di- 
desnį akmenį. Bet jei deivės ūgis nėra akmens didumui proporcingas, 
tada paveiksle matome aiškų nenatūralumą. Matydamas didesnį veiksmą 
aš esu linkęs manyti, jog jo ir priežastys yra didesnės. 


Kad stebėtojas suprastų, jog tą ar kitą būtybę jo paveiksle reikia 
laikyti nematoma, dailininkas dažnai atskiria ją nuo kitų paveikslo asmenų, 
apsupdamas ją retu debesiu. Ši priemonė, matyti, bus skolinta iš Home- 
ro, nes ir jo dievai, norėdami savo mylimą asmenį išgelbėti, apsupa jį rū- 
ku ar naktimi. Taip Venera išgelbsti Parisą (Iliada 381), o Apolonas — Hek- 
torą (t. I XX, 444). Bet kas nemato, kad tai tik poetiški pasakymai, 
turį vaizduoti tik greitą tų asmenų pabėgimą, pradingimą. Taip pat reikia 
suprasti ir tas vietas, kur gelbstamojo asmens priešui dievas aptemdo akis, 
kaip, pav., Neptūnas Achilui, norėdamas iš šio rankų išgelbėti Enėją (t. p. 
XX, 321). Achilas, iš tikrųjų, regėjimo nenustoja, o autorius nori tuo pa- 
vaizduoti tik Enėjaus pabėgimo greitumą. — Be to, rūkas vartojamas ir ta- 
da, kai norima, kad nematomoji būtybė būtų paveiksle tik vieno kurio 
asmens matoma. Taip Minerva vieno Achilo tematoma, kada ji atkalbinėja 
šį nuo žygių prieš Agamemnoną. Tat rūkas ne tik yra savavališka, nena- 
tūrali tapytojo priemonė, bet jis neturi nė aiškios, nustatytos reikšmės, nes 
jis vartojamas ir matomai būtybei paversti nematoma ir nematomai pada- 
ryti matoma. — 


Kai kurie pataria kiekvienam dailininkui kuoartimiausiai susipažinti su 
Homeru, ta antrąja gamta. Jie stengiasi parodyti, kokios gausios medžia- 
gos dailininkas galįs rasti savo kūriniams Homero pasakojimuose; dailinin- 
ko sėkinė būsianti tuo didesnė, kuo arčiau jis laikysis randamų ten net 
smulkiausių aplinkybių. 


Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. | 205 


Tarkime, sako Lessingas, kad koks nors gabus tapytojas to patarimo 
paklausė ir Homero poemas pavertė paveikslais, tapiniais. Tarkime taip 
pat, kad „Iliada“ ir „Odiseja“ yra dingusios. Kyla klausimas, ar iš tos pa- 
veikslų galerijos galėtume spręsti apie vieną tik Homero vaizduojamąją ga- 
„lią, nekalbant jau apie visą jo poetiškąjį talentą. 

„Imkime maro vaizdą Iliadoje (I, 44— 53). Paveiksluotuose Home- 
ro leidiniuose mes matytume negyvus kūnus, degančius laužus, mirš- 
tančius betriūsiant aplink numirusiuosius, įpykusį Dievą iš debesų savo 
strėlas belaidantį. Po tokiu paveikslu galėtume. padėti tokį parašą: „Apolo- 
nas įširdo ir metė savo strėlas į graikų kariuomenę. Daug graikų mirė, 
o jų kūnai buvo sudeginti.“ Ir daugiau nieko. Tuo tarpu kur kas galin- 
gesnį vaizdą gauname skaitydami Homerą. Dailininkas nuo Homero atsi- 
lieka tiek toli, kiek paveikslas nuo paties gyvenimo. Stai, įtūžęs, lanku su 
strėlomis nešinas, Apolonas žengia nuo Olimpo skliautų. Aš jį ne tik 
matau nužengiant, aš jį girdžiu. Kiekviename žingsnyie girdžiu žvangant 
strėlas ant jo pečių. Jis žengia tarytum naktis. Ir štai baisiai sužvanga 
sidabrinis lankas, paleidžia jis pirmąją strėlą į asilus ir šunis. Tuojau po 
to jis ima leisti nuodingas strėlas į žmones. Žmonės krinta. Laužai ir 
lavonais dega. — Tokių vaizdų nepajėgs duoti joks tapytojas. Be to, kur 
tapytojas mums duoda tik vieną paveikslą, ten Homeras paskleidžia mums 
visą vaizdų eilę. 

Imkime dabar dievų puotą (t. p. IV, 1—4), kaip ją mums vaizduoja ta- 
pytojas. Atviri auksiniai rūmai. Grupės gražiausių, garbingiausių pavida- 
lų, su taurėmis rankose. Jiems tarnauja Heba, amžinosios jaunystės deivė. 
Kokia architektūra, kokios šviesos ir šešėlių masės, kokie kontrastai, koks 
išraiškos įvairiopumas! Akis nebeišmano nuo ko pradėti gėrėtis! Na, jei- 
gu mane dailininkas taip sužavėjo, tai kaip beužburs mane poetas! Atsklei- 
džiu „Iliadą“ ir — sustoju nusivylęs. Ten randu aš tik keturias eilutes, . 
tiesa, dailias lygias eilutes, bet jos greičiau tiktų parašu po dailininko paveiks- 
lu,;negu pačiai puotai vaizduoti. Tokias eilutes būtų parašęs ir bet koks 
kitas vidutinis poetas, ne tik Homeras. Homeras čia pasilieka tiek žemiau 
už tapytoją, kiek jis ten aukščiau stovėjo. 

Kodėl nemaža puikiausių Homero vaizdų tapytojui visai nedera, ir 
kodėl, priešingai, tapytojas gali iš ten ištraukti puikių siužetų, kur pats Ho- 
meras jų neturi, arba teturi visai silpnų? 

Priežastis bus ta, sako Lessingas, kad, norš abudu siužetu, kaip ma- 
tome, lygiai turi derėti tapybai, tačiau tarp jų yra didelis skirtumas. Pir- 
masis yra matomas, einamas veiksmas, kurio atskiros dalys vyksta viena 
po kitos palaikiui, o antrasis yra matomas stovimas veiksmas, kurio at- 
skiros dalys išsiplėtoja viena šalia kitos erdvėje. 

Remdamasis aukščiau paduotais „pastebėjimais, Lessingas šitaip for- 
muūluoja vyriausią „Laokoono“ mintį: ? 

„Aš šitaip protauju: Jeigu teisinga, kad tapyba savo sekimams var- 
toja visai kitas priemones arba ženklus negu poezija, būtent, anoji — pa- 
vidalus ir spalvas erdvėje, o ši — artikuliuotus garsus laike; [toliau] jeigu 
ženklai turi deramai sutikti su tuo dalyku, kurį jie išreiškia: tai vienas 


5 „Laokoon“. XX. 109—110 psl. „Reclam Ausgabe). 


206 Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 


šalia kito stovintieji ženklai tegali reikšti tik daiktus, kurie egzistuoja vie- 
nas šalia kito arba kurių dalys egzistuoja viena šalia kitos, o vienas po 
kito einantieji ženklai — tik daiktus, kurie eina vienas po kito, arba kurių 
dalys eina viena po kitos. 

Daiktai, kurie egzistuoja vienas šalią kito, arba kurių dalys egzistuo- 
„ja viena šalia kitos, vadinasi kūnais. Tad kūnai su jų matomomis ypaty- 
bėmis yra tikrasis tapybos dalykas. 

Daiktai, kurie eina vienas po kito palaikiui, arba kurių dalys eina 
viena po kitos laike, vadinami, apskritai, veiksmais. Tad veiksmai yra tik- 
rasis poezijos dalykas. 

Tačiau visi kūnai egzistuoja ne tik erdvėje, bet ir laike. Jie nuolat 
esti ir kiekvieną savo būties akimirksnį jie gali apsireikšti kitaip ir būti 
kitaip vienas su kitu susiję Kiekviena šitokia akimirksnio apraiška bei 
sąryšis yra išdava anksčiau buvusiųjų ir gali būti priežastis sekančiųjų 
momentų, ir tuo būdu būti tarytum veiksmo centras. Vadinasi, tapyba 
gali ir veiksmus vaizduoti, bet tik nurodomai, praeinamai, kūnų padedama. 

Iš kitos pusės, veiksmai negali egzistuoti vieni patys, bet turi pri- 
klausyti kokioms nors būtybėms. Kiek šitos būtybės yra kūnai arba yra 
kūnais laikomos, tiek poezija vaizduoja ir kūnus, bet tik nurodomai su 
veiksmų pagalba. . 

“Iš savo koegzistuojančių vaizdų tapyba tegali panaudoti vieną kurį 
veiksmo akimirksnį ir todėl privalo pasirinkti patį ryškųjį, iš kurio būtų 
suprantama tiek tai, kas yra įvykę pirma jo, tiek tai, kas po jo turi eiti. 

Lygiai ir poezija tegali panaudoti tik vieną vienintelę kūno savybę ir 
todėl turi pasirinkti tokią, kuri kūno vaizdą sukeltų iš tos pusės, iš kurios 
"jis norimas. 

Iš čia eina taisyklė nevartoti daugiau kaip vieną vaizduojamąjį žodį, 
epitetą, ir susilaikyti piešti kūniškus daiktus.“ L 

Savo taisyklę Lessingas išranda patvirtintą Homero praktika; arba, 
tikriau, pati Homero praktika atvedusi jį prie tų išvadų. Homeras vaiz- 
duojąs tik trunkantį, einamą veiksmą, o kūnus tevaizduojąs tik tiek, kiek 
jie prisideda prie veiksmo eigos. Vienam daiktui Homeras turi papras- 
tai vieną bruožą. Laivas jam yra čia juodas laivas, čia dubus . laivas, 
arba vėl greitas laivas, ir tik retai kada — gerai apirkluotas juodas laivas. 
Bet visai priešingai jis daro, vaizduodamas irklavimą, važiuotę, kėlimosi į 
krantą. Dailininkas, norėdamas vieną tokį veiksmą atgaivinti, turėtų pada- 
ryti bent keletą paveikslų. 

Jeigu kartais kokios aplinkybės verčia Homerą sustoti ilgiau prie vie- 
no kurio daikto, tai jis sugeba tą daiktą taip išskirstyti į atskirų momentų 
eilę, jog mes gauname ne sustingusį daiktą, bet gyvą veiksmą.  Norėda- 
mas, pav., parodyti mums Junonos vežimą, jis liepia Hebai sustatyti šį po 
mūsų akių. Mes matome ratus, ašis, sėdynę, rodiklį ir kitas dalis ne kaip 
jos yra drauge, bet kaip jas Heba sudeda vieną po kitos. Norėdamas pa- 
rodyti Agamemnono rūbus, jis liepia Agamemnonui po mūsų akių apsiren- 
gti; Agamemnono rūbus Homeras mums parodo vaizduodamas apsiren- 
gimo veiksmą. Norėdamas pavaizduoti Agamemnono skeptrą, Homeras 
pasakoja jo istoriją. 


Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 207 


Bet gali kas pasakyti, kol poezijos ženklai yra ne tik konsekutyvūs, 
einą vienas po kito, bet yra ir laisvi, ir, būdami laisvi, jie gali derėti reikš- 
ti daiktams esamiems erdvėje. Pats Homeras duodąs tam pavyzdį, apra- 
šydamas taip plačiai ir vis dėl to taip poetiškai Achilo skydą. 

Cia Lessingas mato, iš tikrųjų, du priekaištu, į kuriuos iš eilės ir 
atsako. 

Dėl pirmojo, tai tiesa, kad kalbos ženklai yra laisvi ir, būdami laisvi, 
tinka aprašyti bet kokiam erdvės daiktui. Bet tai yra savybė kalbos ir 
josios ženklų apskritai, o ne poetiškosios kalbos. Poetas ne tik nori 
savo daiktus padaryti mums suprantamus, bet jis nori padaryti, kad mes 
tartumėmės matą jų gyvus vaizdus, kurie tiek greit bėga, jog mes visai 
pamirštame jo priemones, žodžius, kurių jis pasigauna. 

Kaip mes suvokiame erdvės daiktus? Pirma mes pamatome atskiras 
daikto dalis, paskui mes suvokiame tų dalių santykius, pagaliau — susida- 
rome viso daikto vaizdą. Bet mūsų juslės tuos veiksmus atlieka taip grei- 
tai, jog mums atrodo, kad mes pamatome visą daiktą iš karto. Tarkime 
dabar, kad poetas gali mus taip pat nuosekliai vesti nuo vienos daikto 
dalies prie kitos, moka išaiškinti tų dalių sąryšius: kiek jis bus reikalingas 
visam tam laiko? Tai, ką akis apmeta iš karto, jis mums pasakoja iš 
lengvo, ir dažnai, gavę iš jo paskutinį daikto bruožą, mes jau esame pa- 
miršę pirmąjį. Ir kiek tai vargo, kiek pastangų reiktų, kad mes visus tuos 
įspūdžius vėl ta pat tvarka prisimintumėm ir iš jų susidarytume vieną 
"vaizdą! Daikto dalių koegzistencija čia susiduria priešais su kalbos ženklų 
konsekutyvumu ir sudarko tą iliuziją, kurios siekia poezija. — Tačiau visur 
ten, kur kalbama į protą, kur norima duoti tik daikto sąvoka, o ne vaizdas, 
kalba, būdama laisvų ženklų rinkinys, gali tam patarnauti. Bet tai bus 
nebe poezijos kalba, o tik prozos. 

Bet eikime prie Achilo skydo. Juk jam Homeras skiria daugiau kaip 
šimtą pvikių eilučių ir aprašinėja jį kuosmulkiausiai: jo medžiagą, jo formą, 
jo puošmenas — figūras, kurios užima visą jo didelį paviršių. — Tai tiesa, 
sako Lessingas. Bet ir čia, tęsia jis toliau, Homeras mums vaizduoja ne 
jau gatavą, pabaigtą skydą, o tik -- tampantį. Ir čia jis sugeba koegzis- 
tenciją pakeisti konsekucija, koegzistuojančias daikto dalis jis paverčia vie- 
nas po kito einančiais momentais. Mes matome ne skydą, bet dieviškąjį 
jo dirbėją, kuris skydą daro. Mes matome jį, su kūju ir replėmis rankose, 
einant pas priekalą, kalant iš pradžių grubią plokštę, ją dailinant, formuo- 
jant, pagaliau puošiant ją įvairiais vaizdais. — Visai priešingai daro Vergi- 
lijus, kuris, aprašydamas Enėjaus skydą, taip ir kartoją: „čia yra“ ir „ten 
yra“, „arti nuo čia yra“, ir „netoli nuo čia yra“ ir t. tt Bet jo skydas yra 
visai kas kitą; jis nėra susijęs su visa poemos eiga, jis yra tik intarpas 
pataikauti tautiškajam romėnų jausmui. 

Toliau Lessingas išrodo, jog tai, kas pasakyta apie kūniškus daiktus 
apskritai, dar labiau tinka gražiems kūniškiems daiktams. 

Kūniškąjį grožį sukelia darnus veikimas įvairių daikto dalių, kurias 
galima iš karto apmatyti. Todėl jam reikalinga, kad dalys būtų šalia viena 
kitos. O kadangi daiktai, kurių dalys yra šalia viena kitos, yra tikrasis 
dailės dalykas, tai iš čia išeina, kad tik ji viena tegali kūniškąjį grožį vaiz- 
duoti. Todėl poetas, tegalis vaizduoti daikto dalis tik po viena kitos, pri- 


208 Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 


valo susilaikyti vaizdavęs kūniškąjį grožį kaip grožį. Jis, tiesa, gali apra- 
šyti paskirai nosį, akis, lūpas, bet jis nepajėgs duoti v eid o įspūdžio, iš 
jo aprašymų mes nepsjėgsime įsivaizduoti, kokį afektą duoda tos akys, 
tos lūpos, ir ta nosis kar tu paimtos. 

Cia Homeras galįs būti pavyzdžių pavyzdys. Jisai sako: Nereus bu- 
vo gražus, Achilas. dar gražesnis, Elenos — dieviškas gražumas. Ir dau- 
giau jis nebeaprašinėja, nors visa jo poema yra paremta Elenos grožiu. 

Bet, pasakys kas, ar nenuskriausime perdaug poezijos, atimdami iš 
jos kūniškojo grožio paveikslus? — Visai ne, atsako Lessingas. Jeigu jai 
draudžiama vartoti jos sesers dailės priemones, tai tuo dar nedraudžiama 
jai kitu keliu tolygaus tikslo siekti. Stai Homeras, kuris yra tiek šykštus 
aprašinėti kūniškąjį Elenos grožį, kuris tik kada ne kada teužsimena, kad 
ji turinti baltas rankas (Iliad. III, 121) ir puikius plaukus (Iliad. III, 319), tas 
pats Homeras sugeba duoti tokį jos grožio supratimą, kokio negali duoti 
joks dailininkas. Reikia prisiminti tik tą vietą, kur Elena pasirodo Trojos 
senųjų susirinkime: nustemba seniai, įsmeigia į ją savo akis ir sustoja už- 
burti... (Iliad. III. 156 — 158). Ar begali sukelti kas didesnę grožio idėją, 
negu ta aplinkybė, kad net šaltoji senatvė pripažįsta verta esant dėl jos 
kovoti, sutinka ruoštis į karą, kuris tiek daug kraujo ir tiek daug ašarų 
turės lieti!? Negalėdamas gražaus daikto pavaizduoti iš jo dalių, Homeras 
duoda mums pažinti jo grožį iš to veiksmo bei įspūdžio, kūrį tas daiktas 
mumyse sukelia. Taip ir kiekvienas poetas, užuot vaizdavęs daikto dalių 
grožį, tevaizduoja mums patikimą, palankumą, meilę, pasigėrėjimą, kurį tas 
daiktas sukelia, — o tuo mes jau numanysime ir paties daikto grožį. 

Kitas kelias, kuriuo poezija pasiveja tapybą kūniškojo grožio vaizda- 
vime, yra tas, kad ji, poezija, grožį paverčia žavumu.  Žavumas yra grožio 
judesys, yra judamas grožis ir todėl mažiau prieinamas tapytojui. Tapyto- 
jas gali tik mums leisti atspėti judėjimą, bet iš tikrųjų jo pavidalai nejuda. 
Todėl susižavėjimas jam tampa grimasa. O kadangi judesius mes leng- 
viau ir gyviau prisimename negu pavidalus ir spalvas, tai ir žavumas turi 
stipriau mus veikti negu grožis. Ir senovės dailininkai bus tai supratę. 
Homeras senovėje, be abejo, buvo daugiau skaitomas negu dabar, tačiau 
nematyti, kad graikų dailininkai būtų jo scenas labai savo siužetams nau- 
doję. Be abejo, Homeras jiems įtakos turėjo, jis buvo jiems didelis aksti- 
nas, jie mito jo dvasia, bet jie nesekė jo priemonėmis. 

Šitoje vietoje Lessingas išveda ir savo pažiūrą į biaurumo elementą 
mene. Poezijai biaurumas iš esmės, kaip biaurumas, netinka. Ir vis dėl to 
Homeras aprašinėja mums kraštutiniausį Thersito biaurumą (Iliad. II. 16). 
Kyla klausimas, kodėl jis tai daro, nes grožio kaip grožis jis niekuomet 
nevaizduoja? Ar, gal, biauraus daikto veikimas mažėja, vaizduojant jo dalis 
vieną po kitos, panašiai kaip gražaus daikto įspūdis tuo atveju silpnėja? 

Lessingas iš tikro taip mano ir Homerą pateisina. Biaurumo vaizda- 
vimas tad poetui esąs leistinas. Leistinas jis yra kaip sudedamoji vaizdo 
dalis (ingrediens) mišriems jausmams sukelti. Toki mišrūs jausmai yra 
juokingumas ir baisumas. Homeras Thersitą daro biaurų, norėdamas pa- 
daryti jį juokingą. Bet Thersitas tampa juokingas ne dėl vieno savo biau- 
rumo; biaurumas yra netobulumas, 0 juokingumui reikalingas kontrastas 


aiš 2 
prPPBHN PPS PPP PPHS PA 


ALMA BAA TA 


Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 209 


tarp tobulumo ir netobulumo.  Theršito kūnas sukelia pasibiaurėjimo, bet 
jo siela mes gėrimės, ir tas kontrastas daro jį juokingą. 

Visai kitokiose sąlygose esąs dailininkas. Kaip menininkas jis gali ir 
biaurius daiktus atvaizduoti, bet kaip grožinio meno kūrėjas, kaip dailinin- 
kas jis neturi jų vaizduoti. Poezijoje, kaip matome, pakeičiant koegzistuo- 
jančias biauraus daikto dalis sukcesyviais momentais, biaurumas bemaž 
visiškai netenka savo veikiamosios galios, tarytum nustoja buvęs biaurumu. 
Dailėje priešingai. Cia biauriosios daikto dalys yra nuolat po mūsų akimis 
ir veikia nemažiau negu biaurumas pačioje gamtoje. Nežalingas biaurumas 
negali ilgai išlikti juokingas. Nemalonus jausmas paims viršų, ir tai, kas 
iš pradžių kėlė juoko, taps biauru ir nebepakenčiama. — 


Čia Lessingas savo tėorinius išvadžiojimus staiga nutraukia. Jis sa- 
kosi gavęs ką tik pasirodžiusią Winckelmanno senovės meno teoriją ir, jos 
neperskaitęs, nedrįstąs toliau nė žingsnio žengti. Ir likusius 4 skirsnius 
jis įsileidžia į naujojo veikalo nagrinėjimą. Tuo ir baigiasi pirmoji „Laoko- 
ono“ dalis. Antrosios dalies, kur jis buvo ketinęs vėl grįžti prie savo este- 
tinių išvadžiojimų, jam nebeteko parašyti. 


Lessingo nuopelnai vokiečių ir apskritai literatūrai bei estetikai yra 
dideli, Jo laimėjimai vokiečių literatūros srityje statomi greta Fridricho Di- 
džiojo laimėjimų karo lauke. Jo įtaka savo amžininkams ir vėliau gyvenu- 
siems yra lemiama. Kleistas, Wielandas, Goethė, Schilleris prisipažįsta, kiek 
reikšmės turėjęs jiems Lessingas. Ypač buvo tai smūgis „tapančiajai poezi- 
jai“, kuri ėjo iš rokoko laikų. Kaip pats Goethė pripažįsta, Lessingas ap- 
saugojo vokiečių literatūrą nuo to pavojaus, kurį būtų galėjęs padaryti iš- 
garsėjusių jo amžininkų, „tapančiųjų poetų“, Haller'io ir Klopstock'o, seki- 
mas. W'ielandas ir kiti meta aprašinėję miškus ir pievas. Dailininkai susi- 
laiko perdaug alegoravę. Svarbiausia yra tai, kad Lessingas prisidėjo prie 
juslių auklėjimo. Tiesa, jis perdeda jusles bevertindamas, bet, skaitydamas 
Klopštocką, jis pats matė, kaip yra būtina į jas atsižvelgti. Empiriškas ty- 
rinėjimas, kiek būdvardžių, sugretintų apie vieną daiktavardį, gali skaitytojo 
juslės bei vaizduotė prisiimti, rodo, jog pradedame skaitytis su realiu skai- 
tytoju, tuo tarpu kaip iki šiol rašytojai tarėsi beturį prieš save abstrakčią 
publiką. 

Kitas dalykas, ar visi „Laokoono“ išvadžiojimai turi nelygstamos, ab- 
soliūčios vertės. Pats Lessingas numanė kai kurių savo teigimų vienaša- 
liškumus ir ir antrojoje „Laokoono“ dalyje buvo ketinęs daug ką pataisyti. 
Išstodamas prieš savo laikų nukrypimus, Lessingas dažnai nueina per toli 
į priešingą pusę. Pati iš savęs teisinga mintis dažnai yra perdaug genera- 
lizuojama ir be atodairos taikoma ten, kur ji nebetaikytina. Jo užbrėžto- 
sios griežtos ribos perdaug yra sustingusios. Žymu logikos išvadžiojimų 
vyravimas ir mažas atsižvelgimas į patirtį, Todėl autorius daugiau laimin- 
gas yra ten, kur ką nors neigia, griauja ar analizuoja, bet mažiau jam te- 
vyksta teigimai bei sintetinimai. Su graikų dailenybėmis, matyti, Lessingo 
a tesusipažinta, 0 ir pažįstamosios eina jau iš vėlesnių, helenizmo 
aikų. 


210: Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 


Per griežtus reikalavimus stato Lessingas juslių suvokimui. Jokio 


daikto, o lygiai ir meno kūrinio, akis nenuvokia iš karto, bet turi praeiti 
tam tikras, kad ir trumpas, laiko tarpas. Nors tapyba ir atvaizduoja įvai-“ 
rybę iš karto, nors įvairios tapinio dalys yra greta viena kitos, tačiau ta-- 


pyba bei apskritai dailė negali padaryti, kad mes tą įvairybę iš karto ir 
suvoktume. Iš kitos pusės, sakysime, dramos pabaigoje žiūrėtojo ar skai- 
tytoio dvasios akis atsikreipia atgal, prisimindama visą vyksmo eigą ir, ta- 
rytum, suspiečia dramos veiksmus į vieną momentą, vaizdą. 

Skirdamas poezijai vaizduoti tik veiksmus, Lessingas ypačiai iškėlė 
dramą, pripažino, tarytum jai primatą, bet tuo jis nuskriaudė liriką, kurioje 
veiksmo mažiausia; o ir epas ne vienus tik veiksmas tevaizduoja. Lessin- 
gui dar nebuvo žinoma meno kūrinio ėmėjo — skaitytojo, klausytojo ar 
žiūrovo — vaizduotės papildomasis veikimas, į kurį ypačiai nurodė Fr. 
Vischer'is. Sita vaizduotė gali ir atskirus aprašomosios poezijos elementus, 
vaizdų dalis, atsižvelgdama, sujungti į vieną vieningą paveikslą. Iš čia su- 
prantama, kodėl poezija visada daugiau ar mažiau turi aprašinėjamojo ele- 
mento. Kiek daug aprašomojo bei piešiamojo elemento rastume, sakysime, 
mūsų „Anykščių Šilelyje“, o tačiau jis nė kiek nekenkia šio poetiškumui. 
Pats Lessingas čia daro rezervą, laikydamas tapybą su poezija geromis kai- 
mynėmis, kurios kartas nuo karto galinčios įžengti į viena antros teritoriją 
(Laok. XVIII). Pagaliau juk ir Homeras prieina prie to pat; vaizduodamas 
skydo atsiradimą, jis vaizduoja galų gale ir patį skydą; tik čia jo vaizduo- 
jamosios priemonės yra kitokios: veiksmais duoda daikto vaizdą. Lotzė 
tad šitą vaizdavimo būdą ir pavadino genetine definicija (Geschichte der 
" Aesthetik in Deutschland, Mūnchen. 1868. 590 psl.). 

Per griežtai išmetamas iš dai'ės kūrinių transitoriškumas ir alegorija. 
Kodėl tapyboje negalima alegorija, Lessingas neįrodo. Juk, stebėdami dai- 
lės kūrinį mes dažnai išskaitome iš jo visai ką kitą, negu mūsų kūniškoji 
akis mato. Kiekvienas meno kūrinys yra juk daugiau ar mažiau simboliš- 
kas. Bendrai paimta, ši taisyklė atrodo aiški, bet taikoma atskirais atvejais, 
ji sutinka sunkumų. Šiaip ar taip, jeigu tapybai tebūtų leista piešti tik tai, 
kas netransitoriška, pastovu, tai jos siužetų sritis žymiai susiaurėtų. Tada, 
sakysime, tebūtų galima vaizduoti tik išvirtusį, pakritusį kūną, bet ne virs- 
tantį Cia, rasi, daugiau būtų galima kalbėti apie tam tikrą transitorišku- 
mo laipsnį bei saiką, o ne apskritai jį išmesti iš dailės. Tas transitorišku- 
mo draudimas priešinas ir paties Lessingo taisyklei — rinktis tapybai patį 
vaisingąjį momentą: tas momentas juk nėra statinis, bet pereinamas, transi- 
toriškas. Pati Laokoono būsena, griežtai imant, yra transitoriška: jis juk 
negali amžinai dejuoti. 

Išmesdamas griežtai iš dailės srities biaurumo elementą, Lessingas 
įpuola į mokyklinį purizmą, kuris visai atsiriboja nuo gyvo gyvenimo. Bet 
olandų dailininkai yra parodę, jog toks artumas su gyvenimu yra dai- 
lei prieinamas. (Cia Lessingas pasirodo nesupratęs tos reikšmės, kurios 
turi biaurumo elementas individualizuojančiai charakteristikai. Žanrinei ta- 
pybai, dailei Lessingas pasirodo neturįs jokio supratimo. 

Nėra priimtinas, pagaliau, ir Lessingo meno tikslo supratimas, kuris 
esąs pomėgis. Iš tikrųjų, Lessingas bus čia taip sau, giliau neapgalvojęs, 
pasakęs, nes iš visų jo išvadžiojimų matyti, jog jam menas visai nėra vien 


„E add "PV 


sažuasiia aas  ainaišiiikikii 


"1 "PB IE VPL 


Pranas Mantvydas: Tapyba ir Poezija. 211 


tik „Vergniigen“. Kiekvienas menas juk jam turi vaizduoti grožį, daiktų 
tobulumą, o čia jau matyti meno susijimas su tiesa. Arčiau tiesos būtų 
pasakyti, kad pomėgis yra meno išdava, o ne tikslas. Patį grožį Lessin- 
gas supranta daug siauriau, kaip Winckelmanas, ima būtent žemesnį gro- 
žio momentą, formalinį. Jis grožį temato tik kūno formuose. Tas grynai 
formalinis grožis neleidžia juk suprasti spalvų bei kolorito reikšmės dailei, 
ypač tapybai; jis net abejoja, ar aliejinių dažų išradimas išeisiąs į naudą 
menui. 

Tačiau visi šitie priekaištai bei nukrypimai teliečia atskirus Lessingo 
išvadžiojimus bei tų išvadžiojimų dalis. Svarbiausias „Laokoono“ minčių 
branduolys nuo to nė kiek nenukenčia, jis palieka reikšmingas visiems lai- 


“ kams, yra pasidaręs estetikos ABC. Lessingas pirmas parodė, kad nei 


dailės objektas yra, apskritai imant, poezijos dalykas, nei dailės priemonės 
gali eiti poezijai priemonėmis; jis parodė, kad tuodu menu turi kiekvienas 
savo atskiras ir vaizdavimo priemones ir vaizduoja tam tikras tikrovės sri- 
tis. Nuo Lessingo laikų, kaip sako Goethė, dailė ir poezija ryškiai atsiskyrė 
nuo viena antros savo viršūnėmis, nors jų pašakės visuomet daugiau ar 
mažiau vienas su kita dursis. 


-200065;- 


2 -5. lit, 


S kei Fakulteto“ Teldiniai E ASN 


5 Knygos: * 


4 1 P. Malakauskis, „Moterystės teisės, Kaunas 1923, 14, 
h 1-VIII-1 14 in 80 
23 2)-Pr. Būčys,“ Teologijos enciklopedijos kursas, Mariam 
-polė 1925, I-VIII-246 /in 80 (nebėra). . Ž 


: 3) Al. G rigaiti s, - Senojo Išlalymė problemos, 'Mariam-: AB4 
polė 1925, 1'dal. 174 in 807.lit; Kaunas-1025,2, dal., 108 in 80,4 it 


4) J. Eretas, Heinrich Šeuse, Kaunas 1920, 64 in 80. 3 lit, 
5) J. Ereta S, Jonas Tauleris, Kaunas - 1930, 128 in 80. 


. 6) J. Eretas, Meister Eckehart, Kaunas 1930, VIII 146 in 
“80,4 IR : 


1 I-XV-196 in 80,-7 lit, 


7) J. Grinius, O. V. Milašius — poelas, Kainas 1930, . i 


8) Pr. Kuraitis, Pagrindiniai guoseologijos klauisimai, Kau: 5 


nas 1930, 104 in 80, 3, 50 lit, 


9) P. Malakauskis, Viešosios bažnytinės teisės | (Baž- Ki | 


nyčia, Ua iiss jųdviejų santykiai ir tt), "Kaunas 1931, I-X-268 
„in 80,7 lit, 
10 Ant. Maliauski S, Teodiceja, Kaunas 1931, 180 in 80, 5lit. 


Eretas, Vokiečių literatūros istorija Litų Kaunas LSAS 


1 
P 1931, XII ir 250 in 80 > 


1 2) Pr. Venckus,“ Fundamentalinės teologijos paškaitos, 2 


. "Kaunas 1931, 1-d. 192 in 80 6 It. 
a) PK Kuraitis, Ontologija, Kaunas 1031, 160 in 80, 
14) P. Malakauskis, Bažnytinių teisių šaltiniai, Kaunas 
1931, ASS in 8041 | 
1. Žučiiaiai: 
1) „Logos“ Eiosoiuoe žurnalas): 
1922 


m. — 5 lif. 1927 m. 8 iu ž 
1923 :—-5-, 44, 1928 7 850. 
1924, » — 550 | 1020 —15 “2 
1925 „ — 7,50 1930 “ 18; < 
1926' 15' 


L] 

12 „Athenaeum“ (kalbos, literatūros i ir istorijos Žurnėiso) 
1 (1930) — 10 lit 1 (1931) — 5 lit, Al 
42(1930) — 8, “2.(1031) — 4,7 

3) „Soter“ (religijos. ais, žundtao) Ke 
"1924 m. — 6 lit -- 1028 m. — 950 
1925 > Oa 1929. S aOR lit, 

1926. 5 — 535 +1930 „ —10 lit: 
: 1921: 50 1 I (1031) io 
2 (1931) „— 55 


1 Visų  Teol. „Filosofijos Fakulteto leidinių  komisionietius Ši Kazi: 
aniero Prasigijos: Centrinis on Kaune. 58 £